Redaktoriaus savaitė. Rodos, žmogus yra protinga būtybė, bet ji dažniausiai veikia primatiniu – bandos principu.

Pavasaris visada atneša ir džiaugsmo, ir sumišimo. Džiaugsmas dėl ore tvyrančios šilumos ir bundančios gamtos skatina imtis įvairios veiklos. Bet štai čia ir atsiranda sumišimas. Kai pasisemiame energijos iš bundančios gamtos, stengiamės padaryti kokį nors svarbų darbą. Visgi, ta energija ir proto išsijudinimas po žiemos sąstingio mūsų galvoje prikuria daug idėjų, kurias reikėtų įgyvendinti, tačiau laiko ir jėgų ribotumas to neleidžia. Štai tada prasideda sumišimas, kai idėjų daug, o realiai įgyvendinti galime tik vieną idėją.

Mūsų galvoje prasideda „demokratiniai rinkimai“ to, ką planuojame nuveikti artimiausiu metu arba per artimiausią pusmetį. Tačiau visiems stinga laiko, tad griebiamės ir vieno darbo, ir kito. Skubame daryti viską, kas tik šauna į galvą ir, vos įpusėjus pavasariui, pasijuntame tokie pavargę, kad jau pradedame galvoti ne apie idėjas ir darbus, o apie poilsį. Pradedame dirbti vis lėčiau, nesvarbu, kiek sau išsikėlėme užduočių, tikslų ir kokių rezultatų jau pasiekėme.

Sumišimas greitai pasireiškia ne tik renkantis darbus, kuriuos tikrai turime nudirbti, bet ir bendraujant su artimaisiais. Juk ne tik nebūna svetimo skausmo, bet nebūna ir svetimų darbų svarbos suvokimo. Kiekvieno darbas tampa pačiu svarbiausiu jo gyvenime, tačiau ne artimųjų gyvenimuose. Prasideda elementarūs pykčiai aiškinantis, kuris padaro daugiau arba kuris – vyras ar moteris – šeimoje yra svarbiausias?

Ilgainiui pradedame peštis vienas su kitu ir su visais dėl „vietos po saule“. Nekeista, juk kiekvieno darbas yra „pats svarbiausias“ pasaulyje. Netgi tuo atveju, jei mūsų ir kito žmogaus darbas visai nesusijęs. Taip atsiranda „lietuviškos“ kaimynystės principas. Viskas, ką daro kitas, yra blogai. Kodėl? Nes „aš to nedarau“.

Labai dažnai tenka pastebėti užslėptą pavydą, kurį žmogus reiškia ginčais, kritika ir nusiskundimais. Kartu labai dažnai, bandant suprasti žmones, tenka pabandyti apmąstyti, kokį nuostolį, skriaudą arba naudą tokiu atveju patyrė žmogus. Deja, viskas lieka tik emociniame lygmenyje, be jokio praktiško pokyčio. Žvilgtelėkime į kaimynus, bendradarbius ar artimuosius. Įvairūs su pavydu susiję veiksmai išnyra esant sunkesniam laikmečiui, finansiniam nepritekliui arba socialinėms problemoms. Trumpai tariant, jokia logika ir nauda nepasižymintys pavydo priepuoliai dažniausiai būna visuomeniniai.

Rodos, žmogus yra protinga būtybė, bet ji dažniausiai veikia primatiniu – bandos principu. Štai prasidėjus pandemijai nemaža dalis žmonių prisipirko tualetinio popieriaus daugiau, negu jo sunaudoja per penkerius metus. Dabar turime pavyzdį, kai žmonės, išgirdę sąmokslo teoriją, prisipirko druskos, kurios nesugebės suvartoti per artimiausius dešimt, o kai kurie – ir per dvidešimt metų. Nuolat atsiranda kitos bandos principu veikiančios „apsirūpinimo“ akcijos, kai išgraibstomas cukrus, actas, įvairios kruopos ir konservai. Galima būtų sakyti, kad neapsirūpinti yra kvaila, tačiau net ir apsirūpinimas turi būti pamatuotas, logiškas ir apskaičiuotas. Pavyzdžiui, netgi įdomu, ar žmogus tikrai nusipirkęs 20 kilogramų druskos, prasidėjus karui ir evakuodamasis į saugesnę teritoriją, visą tą druską nešis kartu su kitais išgyvenimo reikmenimis.

Kartu su pasiūlymais „apsirūpinti prieš karą“ pasirodė ir rekomendacijos prisipirkti aukso. Šiuo atveju tenka prisiminti skausminga Holokaustą, kai iš bandančių nuo mirties pabėgti žydų auksas vis tiek buvo atimamas ir panaudojamas nacistinės Vokietijos reikmėms, o patys žydai vis tiek buvo nužudomi.

Deja, reikia pripažinti, jog žmogus turi dvi minties galias – apskaičiuoti ir hiperbolizuoti. Liūdniausia, kad apskaičiavimas dažniausiai būna susijęs su tomis jo gyvenimo sritimis, kurios yra trumpalaikės, pvz., pinigų uždarbiu ir pramogų kaina, tačiau vis rečiau susijęs su sveikatos, emocijų ir socializacijos ilgalaikiu išsaugojimu. Jeigu žmogus moka skaičiuoti pinigus, tai vis rečiau sugeba pasirūpinti savo vidumi. Žmogus skubas prisipirkti produktų aukodamas laiką, lėšas ir savo fizines jėgas, kurias galėtų išnaudotibuvimui su šeima.

Žmogaus atmintyje dažniausiai išlieka paskutinės akimirkos su jam svarbiu žmogumi. Ir tik nuo paties žmogaus priklauso, ar jis prisimins šviesų, padrąsinantį veidą, ar spintelę druskos pakelių, kurios suvartoti taip ir nepavyko.