Karas Europoje: žmonių naikinimas
Mėnuo. Tiek laiko jau vyksta Trečiasis pasaulinis karas. Kvaila būtų teigti, jog tai, kas vyksta šiandien, yra tik karas Ukrainoje. Pasaulinis karas jau prasidėjęs visose srityse. Karo požymiai jau mėnesį laiko juntami ir ekonominėje, ir diplomatinėje, ir kontaktinėje srityse.
Vasario 24 d. Rusijos Federacijos (RF) kariuomenei plačiu frontu pradėjus karą prie Ukrainą, beveik visas pasaulis diplomatiniu atžvilgiu pasmerkė RF veiksmus. Vos per mėnesį RF patyrė sukrečiančio masto ekonominių sankcijų, kurios jau padarė ir dar padarys žalos Rusijai bei visam pasauliui. Vos per mėnesį kare žuvo 20–30 tūkstančių žmonių, o 3,5 milijono ukrainiečių buvo priversti išvykti iš gimtosios šalies. Dar 10 milijonų ukrainiečių dėl miestų naikinimo paliko savo namus ir juda savo šalyje, slepiasi rūsiuose arba slėptuvėse.
RF barbarų puolimas sunaikino ne tik miestus, mokyklas, ligonines, maldos namus, gyvenamuosius kvartalus, bet ir kultūros paminklus, vertybes, puoselėtas ir saugotas ne vieną šimtą metų. Tokia barbariška naikinimo manija pasižymėjo tik Talibano, Islamo valstybės teroristų smūgiai Eurazijos pietryčiuose bei mongolų ordų žygiai į vakarus.
Vykstančiame informaciniame mūšyje kol kas ryškaus nugalėtojo nėra dėl gana nedidelės smulkmenos – žaidžiama skirtingose didelio žaidimo lentose. Jeigu ukrainiečių tauta jau įrodė, kad yra vieninga ir beveik neįveikiama, tačiau nesugebėjo įtikinti pasaulio prisijungti prie jos, tai RF sugebėjo įvairiose šalyse pasėti separatistines nuotaikas ir sulaukti įvairių nepritapėlių bei marginalų paramos, tačiau nesugebėjo pateikti realių jos vykdomos agresijos pagrindimo įrodymų. Net ir šiandien, kai RF prezidentas Vladimiras Putinas bando įrodyti, jog Rusija yra galinga, RF propagandos kūrėjai nesugeba sukurti dezinformacinės medžiagos be klastojimo, retušavimo ir akivaizdaus surežisavimo. Tiesa. Tuo tiki žmonės, gebantys įžvelgti melą, o ne tikintys tuo – kas jiems būtų patogiau.
Tą puikiai matome ir Lietuvoje. Suskaldytoje visuomenėje akivaizdžiai atvirai pradėjo reikštis žmonių grupės, kurios yra palankios Rusijai ir nemėgsta Lietuvos, dažniausiai dėl negautos vienokios ar kitokios naudos. Tuo tarpu žmonės, turėję verslo ryšių Rytuose ir organizavę įvairaus pobūdžio „maršus“, suprasdami riziką, kurią jų verslui gali atnešti jų viešas palaikymas Rusijai – nutilo.
Iš esmės, žvelgiant į visuomenės Lietuvoje susiskaldymą būtų galima lengvai įvertinti, kad mūsų visuomenė per porą dešimčių metų nepasikeitė. Nors dėl platesnės informacinės sklaidos dažniau girdime kontraversiškų pasisakymų, kurie kartais atrodo tikrai verti dėmesio, tačiau Lietuvos nepriklausomybe buvo ir liko nepatenkinta ta pati dalis žmonių. Juos sieja keletas bendrų veiksnių – nepasitenkinimas dėl 1990 metais prarastos jų šeimos įtakos, pasikeitusi socialinių garantijų sistema mažiau finansinės naudos atnešančioms specialybėms (pvz., sportas, kultūra), nepasitenkinimas dėl „juodosios rinkos“ pažabojimo-mokestinės tvarkos (pvz., individuali prekyba), na, ir nepasitenkinimas per maža valstybine parama.
Panašiais koziriais RF jau 20 metų ir lošė siekdama aplinkinėse valstybėse palaikyti jai palankių asmenų skaičių. Prisimenant daugelio Tarybų Sąjungos laikais buvusių gerbiamų ar remiamų asmenų mintis, galima būtų išskirti vieną svarbiausių jų paminėtų akcentų – iš RF gaunamas papildomas socialines išmokas (pensiją arba kompensaciją). Kodėl nemylėti V. Putino, jeigu jis maitino ir net šiandien maitina mūsų tautos atstovus? Frazė „prie ruso buvo geriau“ daugeliui yra girdėta jau ne kartą ir atmintyje išliks ilgam. Ne todėl, kad taip buvo, bet todėl, kad RF tą visada ir stengėsi pabrėžti. RF kariniai veiksmai Ukrainoje įrodė, kad visa tai tėra gražiai sekamos pasakos.
Daug kas gali prisiminti, kaip Tarybų Sąjungos kilo didieji miestai ir gamyklos. Didelio masto statybos ir nauji miestai buvo aukštinami ir populiariuose kino filmuose (pvz., „Šuriko nuotykiai“), ir animaciniuose filmukuose (pvz., „Na, palauk!“). Apie Tarybų Sąjungos didybę leistos ir knygos. Tačiau realybė buvo kitokia – statybose dirbo kaliniai, jų skaičius priklauso ne nuo padarytų vagysčių, bet nuo kritikos tuometinei valdžiai. Negana to, statybų džiaugsmais galėjo mėgautis didmiesčiai, o kaimuose, kuriuose kildavo tik kolūkių fermos, gyvenimas iš esmės buvo toks pats kaip ir anksčiau – išskyrus atimtą žemę ir gyvulius. Puikiai žinome, kiek buvo nusavinta sodybų, žemių ir kitokių būstų, o jų savininkai buvo ištremti į Sibirą. Taip Lietuvoje susiformavo „gero ruso“ įvaizdis, nors jis buvo pastatytas ant pačių lietuvių kraujo.
Karas Ukrainoje patvirtino, kad Rusija niekada nebuvo gelbėtoja ir „laimės dalintoja“. Po Antrojo pasaulinio karo vykęs Šaltasis karas parodė, jog Rusija nekovojo prieš „nacistinę Vokietiją“. Po laimėto Stalingrado mūšio ji atsikariavo savo žemes ir grobė naujas žemes. O prisigrobusi ne puoselėjo jas, o išnaudojo savo reikmėms. Rusija ir dabar teigia, jog pasaulis, dėl sankcijų negaudamas Rusijos javų derliaus, mirs badu, tačiau Tarybų Sąjungos laikais būtent Lietuva su Latvija bei Ukraina ir buvo Rusijos maitintojos. Būtent iš Lietuvos į rytus ir keliavo grūdai bei mūkianti ir žviegianti „kompensacija“.
Ukrainos naikinimas dar kartą įrodo Rusijos norą būti „gelbėtoja“. Ukrainoje fiksuojamos Rusijos karių vagystės. Kaip „karo grobis“ iš ukrainiečių namų grobiama ne tik buitinė, garso, vaizdo technika, bet ir suvenyrai, žaislai. Užfiksuoti RF karių pokalbiai su Rusijoje esančiomis jų žmonomis išmuša iš vėžių ciniškumu. Juose kalbama ne tik apie „grobį“, bet ir apie tai, kaip kariai išrengia ir sušaudo ukrainiečius. O RF karių žmonos juos paskatina ir toliau taip elgtis.
Nuo vasario 24 dienos žuvę 128 ukrainiečių vaikai, naikinamos ligoninės, mokyklos, teatrai, gyvenamieji namai, į Ukrainą atsiųsti smurtiniais nusikaltimais pačioje Čečėnijoje „pasižymėję“ smogikai rodo tik viena – Rusija vykdo genocidą. Tą patį nacistinį genocidą, kurį vykdė Hitleris naikindamas žydus. V. Putinas su savo pasekėjais irgi tapo nacistais.
Iš esmės, kiekvienas, kas palaiko ukrainiečių žudymą, yra ne „propagandistas“, o tiesiog nacizmo ir žmonių žudymo šalininkas. Rusijos politika nuolat sukdavo į žudymą, o ne į stabilizavimą ir ramybę. Keisčiausia, kad dėl tokios politikos didžiausių nuostolių visada patirdavo rusų tauta. Antrasis pasaulinis karas, Lietuvos okupacija, intervencija į Afganistaną, Čečėnijos karas pražudė sunkiai suskaičiuojamą kiekį rusų karių. Bet ir tokiomis sąlygomis Rusija su savo mentalitetu ir toliau skatina tik vieną visų problemų sprendimo būdą – žudymą. Prisidengdami melu ir visada kaltindami kitus. To apraiškų galime rasti ir Lietuvoje. Antai, dar rudenį prie Lietuvos Respublikos Seimo „taikiame“ „šeimų“ mitinge stovėjo kartuvės politikams, buvo bandoma patekti į parlamentą ir įvykdyti „linčo teismą“. Jau kitą dieną dalyvavusieji mitinge neigė ten buvę, neigė bandę šturmuoti parlamentą, nors patys dalinosi nuotraukomis ir vaizdais iš pirmųjų gretų.
Visgi didžiausia problema yra tai, kad visas pasaulis dabar užsikrės nacizmu – noru sunaikinti vieną tautą, kuri yra kalčiausia dėl šiandienos žūčių Ukrainoje. Vieną tautą, kurioje yra ne tik nacistų, bet ir gerų žmonių. Vieną tautą, kuri Europą laiko įkaite dar nuo XVIII amžiaus. Tokių paraiškų matome pasaulyje, kuris pavargo nuo nuolatinio Rusijos tyčiojimosi iš kitų pasaulio gyventojų. Maudymosi prabangoje ir niokojimo visko, ką sukūrė kiti. Sankcijos yra pradžia to, kas gali prasidėti gatvėse ir kiemuose.
