„73“ iš Išlaužo
Išlaužiškis Alfonsas ir iš Ylakių (Skuodo r.) kilusi Danutė Senikai Išlauže gyvena ko ne pusę amžiaus. O rugpjūty jų laukia ir didelė šventė – deimantinės vestuvės, kuriose kartu su tėvais ir seneliais ilgu bei darniu šeimyniniu gyvenimu džiaugsis dukros Alės ir sūnaus Dariaus šeimos bei kiti artimieji ir draugai.
Gyvenimas suvedė Žemaitijoje
Veterinarijos mokslus baigęs Alfonsas, dirbdamas Sedos veislininkystės stoties direktoriumi, susipažino su pradinių klasių mokytoja Danute Bičkute. Ten prieš šešis dešimtmečius jie sukūrė šeimą, susilaukė dukros Alės ir sūnaus Dariaus. Tačiau, kaip pasakoja Alfonsas, jį visada traukė grįžti į gimtinę. 1970 m. mirė Alfonso mama, o po trejų metų Senikų šeima persikėlė į Išlaužą.
Danutė nei Išlauže, nei Prienuose negavo darbo pagal specialybę, todėl jai teko padirbėti ir šaltkalve autoremonto gamykloje, ir žuvininkystės ūkio sekretore, ir karvių fermos zootechnike, ir vaikų darželio auklėtoja. Nors iš pradžių žemaitei Suvalkijos kraštas buvo gan svetimas, bet jau seniai tapo savas ir mielas.
„Didelių turtų nesusikrovėme, bet vis pasimušdami, pasibardami 60 metų kartu nugyvenome“, – juokavo birželio viduryje aštuoniasdešimties metų jubiliejų švęsianti Danutė.
Iš tremties pabėgo plaustu
Vienturtis iš Pakumprio kaimo kilusios Marijos ir Šaltupyje gimusio Juozo Senikų sūnus Alfonsas savo pirmuosius septynerius gyvenimo metus leido Išlauže. Čia, miestelio pakraštyje, tėvas – Lietuvos kariuomenės savanoris – buvo gavęs 8 ha žemės. Tėvai persistatė iš Pakumprio kaimo atgabentą žmonai kaip pasogą duotą namą, iš buvusio dvaro rūmų plytų pasistatė tvartą bei medinį kluoną. Beje, šiek tiek paremontuotas tvartas stovi iki šiol, nes kolūkio darbininkai nesugebėjo tvirtai sumūryto pastato nugriauti, „nacionalizavo“ ir išardę išvežė tik medinį kluoną.
1941 m. Senikų šeima gavo „siuntimą“ į tremtį. Alfonso tėtis – kaip šaulių būrio vadas ir savanoris, mama su sūnumi – kaip liaudies priešo šeimos nariai. Dar Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje tėtis buvo atskirtas ir žmona su sūnumi jo daugiau nebematė, tik gavo žinią, kad jis 1943 m. mirė Rešiotų lageryje.
Alfonsas su mama buvo nugabenti į Tomsko srities Parbigo rajono Svetlozelionajos kaimą. Ten Alfonsas lankė mokyklą, o po pamokų, kaip ir suaugusieji, dirbo kolūkyje – padėjo kalvėje, prižiūrėjo fronte kariaujantiems kariams auginamą tabaką.
1947 m. septyni lietuviai paaugliai nusprendė pabėgti pačių pasidarytu plaustu. Jų daugiau nei mėnesį trukusi ir nuotykių bei bado pilna kelionė turbūt yra verta romano. Ilgai plaukė srauniomis ir vingiuotomis taigos upėmis: Parbigo, Čajos, Obės, Tomės, kol pasiekė Kolpaševo miestą. Bijodami būti sugauti, plaukdavo tik naktimis. Kelionę iki Tomsko tęsė baržomis ir garlaiviais, iki Novosibirsko – geležinkeliu. Neturėjo ne tik pinigų, bet ir asmens dokumentų, todėl turėjo saugotis milicininkų, sugalvoti būdų, kaip patekti į garlaivį ar traukinį. Maskvoje taip pat laukė problemos – daug milicijos, tikrinančios dokumentus, todėl bėglių būrelis išsibarstė. Vieniems Lietuvos link pavyko išvažiuoti greičiau, o Alfonsas įstrigo ir kurį laiką glaudėsi prie vietinių benamių. Vėliau šiaip ne taip pavyko gimtinę pasiekti važiuojant ant vagonų stogų, o į Išlaužą išbadėjęs, murzinas bėglys parkeliavo pėsčiomis.
Tuo metu Alfonso tėvų namuose Išlauže gyveno netikra tėvo sesuo, kuri ir priglaudė vaikiną. Jam labai pasisekė, nes nebuvo išsiaiškinta, kad yra pabėgęs iš tremties. Visi kiti bendrakeleiviai buvo surasti ir grąžinti į tremtį, o kai kurie vyresnieji – ir pasodinti į kalėjimą.
„Dievo dovana, kad likau Lietuvoje“, – sako Alfonsas.
Mama iš Sibiro grįžo 1959-aisiais, po 18-os tremtyje praleistų metų.
Bėgimą iš tremties primena Senikų namuose kabantis vieno iš bėglių – Vytauto Gelgotos – tapytas paveikslas, vaizduojantis iš rąstų surištu plaustu išplaukiančius paauglius ir juos išlydinčias mamas.
Mokslai, nuosava elektra ir zootechnika
Alfonsas Lietuvoje tęsė tremtyje pradėtus mokslus. Iš pradžių nebuvo lengva, nes šešerius metus, kol gyveno Sibire, mokėsi rusiškai.
Apsukrus paauglys ne tik lankė mokyklą, bet ir domėjosi radiju bei kitomis „navatnybėmis“. Užsidirbdavo remontuodamas radijo aparatus, susikonstravo ir ant stulpo užkėlė vėjo malūnėlį, kuris gamino elektrą ir vakarais apšviesdavo namus. Tais laikais deficitinių ir labai trumpaamžių lempučių gaudavo iš Išlaužo klebono Vytauto Gurevičiaus, kuris sau elektros pasigamindavo koja mindamas po stalu stovėjusią dinamą. Klebonas vaikinukui duodavo ir knygų paskaityti.
1954 m. Alfonsas baigė Prienų vidurinę mokyklą. Atestate pažymiai nebuvo labai geri, nes mokslams daug dėmesio neskyrė, galvodamas, kad negaus charakteristikos ir niekur negalės stoti. Užsirašė į Saratovo karininkų mokyklą, į kurią priimdavo be egzaminų.
Tačiau atsirado, kas paprotino, kad jis gali ir negrįžti, kaip svajoja, tarnauti į Lietuvą – greičiausiai bus išsiųstas į kokią Čiukotką ar kitą tolimą kraštą kalinių saugoti. Tuomet vaikinas nusprendė bandyti stoti į Veterinarijos akademiją. Likusį iki stojamųjų egzaminų laiką skyrė mokslams ir per trumpą laiką savarankiškai išmoko, ko nespėjo per mokslo metus. Egzaminus išlaikė puikiai, bet dėl to, kad dokumentus padavė vėlai, į veterinarijos specialybę buvo priimtas kandidatu, o tai reiškė – be stipendijos. Sutiko mokytis zootechnikos specialybės, nes „tilpo“ į studentų sąrašus.
1959 m. baigęs mokslus gavo paskyrimą į Žemaitiją, kur dirbo Sedos ir kitose veislininkystės stotyse.
1973 m. grįžo gyventi į Išlaužą. Iš pradžių dirbo Kudirkų kolūkyje zootechniku, vėliau Kauno autoremonto gamykloje šaltkalviu.
Atkūrus Nepriklausomybę du kartus buvo išrinktas į Prienų rajono savivaldybės tarybą ir buvo paskirtas vicemeru.
Silpnybė – senos knygos
Senikų namuose saugoma nesuskaičiuojam gausybė senų knygų ir laikraščių komplektų.
Alfonsas pasakojo, kad knygos ir laikraščiai jų namuose visuomet buvo gerbiami. O jo unikaliai bibliotekai pradžią davė senojo, dar tėvų statyto namo palėpėje rasti tėtės įsigyti laikraščiai ir knygos.
„Nors tėtė buvo tik du skyrius baigęs, bet laikraščius ir knygas labai skaitė“, – pasakojo Alfonsas.
Biblioteką papildė ir netikėtai aptiktos kunigo V. Gurevičiaus knygos, kurios kadaise iš Išlaužo buvo nuvežtos pas kunigą Petrą Mačiūtą į Dambravą. Alfonsas nemažai jų išgelbėjo, pastebėjęs vaikus, atnešusius knygas į makulatūros supirktuvę.
Bibliotekoje saugomi laikraščių „Karys“ (1938 m.), „Naujoji Romuva“ (1934 m.), „Ateitis“ (1943 m.), „Mūsų laikraštis“ (1932 m.), „Ūkio patarėjas“ (1941–1944 m.), „Tarybų Lietuva“ (1944 m.) įrišti komplektai bei daugybė kitų spaudinių.
Didžiausia aistra – radijo bangų ryšys
Senikų kieme iškeltos antenos kiekvienam suprantančiam išduoda, kad čia gyvena trumpabangininkas – taip populiariai vadinami trumpųjų radijo bangų ryšio mėgėjai. Šio užsiėmimo mėgėjų šioje šeimoje yra net trys. Alfonsas (LY2DM) šiuo pomėgiu užkrėtė žmoną Danutę (LY2DL) ir sūnų Darių (LY3BN).
Alfonsas pirmąjį oficialų leidimą radijo ryšiui gavo 1957 m., tačiau bandė konstruoti siųstuvus ir anksčiau, vos grįžęs iš tremties. Grabavos kaime gyvenantis Černevičius vaikinukui leido pasiklausyti radijo ir parodė, iš ko sukonstruotas imtuvas. O pati pirmoji pažintis su radiju įvyko dar prieš tremtį, kai dėdė leido jam per ausines pasiklausyti radijo.
Danutė radijo mėgėja oficialiai tapo 1967 m. Ji pasakojo, kad kai dar gyveno Žemaitijoje, būdavo, grįžusi iš darbo mokykloje, apėjusi ūkį, pagaminusi vakarienę ir atlikusi kitus namų darbus, vakare sėsdavo prie aparatūros ir atsikeldavo, kai jau saulutė tekėdavo.
Danutė ir Alfonsas varžybose jau nedalyvauja, šeimai varžybose atstovauja tik Darius. Tačiau širdžiai mielo užsiėmimo neapleido ir dažnai prisėda prie aparatūros, kad pabendrautų ne tik su Lietuvoje gyvenančiais, bet ir po visą pasaulį išsibarsčiusiais bendraminčiais. Su vienais kalbasi gyvai, su kitais – telegrafu. Alfonsas kartais padeda varžybose dalyvaujančiam sūnui.
Kartu su kitais Lietuvos trumpabangininkais Senikai aktyviai veikė 1991 m. sausio 13-osios įvykių metu – dalinosi informacija apie padėtį ne tik Parlamente, bet ir šalies miestuose bei kaimuose, teikdavo žinias apie karinių dalinių judėjimą. Šia informacija naudojosi ir Lietuvos, ir užsienio žurnalistai.
Nepriklausomybės pradžioje Alfonsas ir Danutė buvo užmezgę ryšį su keliomis dešimtimis JAV, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Izraelyje, Kanadoje, Brazilijoje, Bolivijoje ir kitur gyvenančių ir lietuviškų šaknų turinčių bei lietuviškai kalbančių trumpabangininkų. Deja, dalis jų jau iškeliavo Anapilin, tad pokalbių draugų ratas sumažėjo. Ne vienas jų, lankydamiesi Lietuvoje, svečiavosi ir Senikų namuose. O kai kurie pro šalį važiuojantys užsieniečiai užsuka pamatę kieme iškeltas antenas.
Danutė pasakojo, kad ji kartą per savaitę bendrauja su JAV gyvenančiu lietuviu Rimantu Pauliukoniu ir kartais jį moko gaminti lietuviškus patiekalus. Deja, cepelinų, nors panašių į tuos, kokius ragavo Senikų namuose, iš amerikoniškų bulvių jam išvirti nepavyksta.
Liga, nuo kurios nenori pasveikti
Senikų namuose saugoma tūkstančiai kortelių, patvirtinančių užmegztą ryšį su kitu trumpabangininku. Per ilgus metus jų sukaupta tiek, kad suskaičiuoti – neįmanoma. Greičiausiai – yra iš visų pasaulio valstybių. Nemaža ir įvairiose varžybose iškovotų apdovanojimų kolekcija.
Lietuvai minint Nepriklausomybės šimtmetį, Alfonsas ketino išleisti knygą „Lietuva, radijas ir mes“. Deja, nesurinko lėšų – „pagamintas“ tik vienas knygos egzempliorius.
Senikų namuose šalia šiuolaikinių ar paties Alfonso sukonstruotų ir iki šiol puikiai veikiančių aparatų yra ir labai unikalių. Vienas jų – pirmasis lietuviškas radijo aparatas, vadinamas „Tautofonu“. Šį aparatą tarpukariu (1935–1937 m.) gamino Kauno radijo gamykla „Karadi“. Tai buvo vienos radijo lempos, ausinėmis klausomas baterinis aparatas. Jis nėra originalus –iš detalių pagal schemas jį surinko Alfonsas. Dar vienas unikalus ir veikiantis eksponatas – radijo aparatas, kuriuo informaciją gaudavo partizanai. Jis priklausė iš Liepaloto kilusiam Kazimierui Pinkvartai-Dešiniajam, partizanavusiam Šilavoto apylinkėse.
Danutė ir Alfonsas neturi kada dejuoti dėl sveikatos, pinigų ar pasaulį užklupusio viruso. Juos nuolat lydi gera nuotaika, humoro jausmas ir optimizmas, o viso to priežastis – širdžiai mieli užsiėmimai. Nors pomėgį trumpųjų radijo bangų ryšiui vadina liga, bet neketina liautis sirgę.
Jie iki šiol su senais draugais kalbasi dažniausiai radijo bangomis, o ne telefonu. Ir atsisveikindami sako „73“, kas „išvertus“ iš trumpabangininkų kalbos reiškia „geriausi linkėjimai!“
