Tapyba man yra laisvė!
Gruodžio 18 d. Prienų kultūros ir laisvalaikio centre bus atidaryta dailininkės Jurgitos Rancevienės tapybos darbų paroda „Mutabor“.
Kaune gyvenanti profesionalaus meno kūrėja, kultūros portalo „Mėlynas šuo“ steigėja, viena originaliausių Lietuvos menininkių Jurgita Plioplytė-Rancevienė gimė Klaipėdoje, o augo ir mokėsi Birštone. Baigusi Birštono vidurinę mokyklą ir keturmetę dailės mokyklą, trylika metų praleidusi keramikos studijoje „Molinukas“, dar po ketverių metų Kauno J. Vienožinskio kolegijos Menų fakultete gavo dailiosios odos kūrėjo diplomą.
Daug metų ji dirbo periodinėje spaudoje ir leidiniuose ne tik iliustratore, bet ir meno redaktore, tekstų, komiksų ir pasakų autore, žurnaliste, fotožurnaliste.
Dailininkė parodose dalyvauja nuo 2005 metų, o jos kūriniai yra apkeliavę ne tik Lietuvą, bet ir pasaulines meno galerijas nuo Romos iki Niujorko, ji yra pelniusi ne vieną reikšmingą apdovanojimą. 2019 metais Tokijo Metropoliteno meno muziejuje vykusioje 21-oje pasaulinėje tapybos bei kaligrafijos parodoje menininkė buvo apdovanota sidabro medaliu.
2018 metais Lietuvos kultūros ministerija Jurgitai Rancevienei suteikė profesionalaus meno kūrėjo statusą.
Pati menininkė pasakojo, kad pastaraisiais metais aplankė labai daug šalių: Gruziją, Armėniją, Škotiją, Ukrainą, Indiją, Lenkiją, Vokietiją. Ir ne tik dalyvavo tarptautinėse parodose, surengė daug personalinių parodų, bet ir kuravo kitų kūrėjų parodas, organizavo simpoziumus.
„Jeigu reikėtų Jurgitos Rancevienės kūrybos stilių „įtalpinti“ į vieną meninį terminą, neabejotinai geriausiai tiktų „šiuolaikinis kubizmas“. Laužytos ir dekonstruotos linijos bei formos čia atlieka kitą vaidmenį – ne tik ignoruoja trimatį objekto vaizdavimą, taip sukurdami dvimatę plokštumą, tačiau ir suteikia labai palankią terpę įsikurti menininkės vaizduojamiems gyviams. Jos sukurtos būtybės nėra sužmoginti padarai ar sumistifikuoti žmonės – visi jos nutapyti veikėjai atstovauja įvairiausiai pasaulio mitologijai, jos neimituojant, neįrašant kaip istorijos, o perkuriant savotiškai, perleidžiant per savo pačios, kaip menininkės, suvokimą. Menininkės drobės yra užpildytos drąsiomis spalvų kombinacijomis, sugebant suvaldyti spalvų diapazoną nuo karščiu alsuojančių iki žiemos speigais šaldančių atspalvių.“ (Menotyrininkė Neringa Mikol, Torontas)
Rengdama parodą Prienuose, Jurgita Rancevienė atsakė į keletą klausimų ir šiek tiek pravėrė savo kūrybinės virtuvės duris.
Kaip prasidėjo Jūsų kūrybinis kelias? Kas paskatino?
Mano abu tėvai – dailininkai. Aš juokauju, kad šliaužiodama keturiomis jau piešiau ant vatmano lapo. Bet taip buvo iš tiesų. Vėliau tuometinės tarybinių laikų darželio auklėtojos mano piešinius laikė tokiais keistais, kad mamai siūlė pasidomėti, kas su manimi negerai, nes visi vaikai debesėlius piešė mėlynus, o aš raudonus. Buvo ir tarpas, kai per prievartą lankiau meno mokyklą Birštone ir man visai nepatiko tapyti tai, ko reikia, kad išmoktum technikų. Kiek atsimenu, nelabai ir sekėsi. Aš mieliau rinkdavausi po pušyną zylioti, uogauti, sėdėti ant šakos, stebėti orą ir pliurpti su draugais.
Turite odos kūrėjo diplomą, bet pasukote į tapybą. Kas tai lėmė?
Į odos specialybę įstojau iš smalsumo, o ir odos kvapas labai patiko. Jokios kitos priežasties nebuvo. Man nepaprastai patiko glotnūs odos pano ant sienų. Tame odos medžiagiškume jaučiau magiją. Studijų metais buvo nemažai rėmų. Ką daryti galima, ko daryti negalima. Aš tiesiog norėjau kurti tai, kas man patinka. Bet kol priklausai kokiai nors sistemai, turinčiai savo taisykles, tol nesi visiškai laisvas, arba pasirenki tas taisykles laužyti. Aš visuomet laužiau taisykles. Tai darė mano gyvenimą įdomesnį, bet kūrybinį kelią – sunkesnį. Nes jei nedarai taip, kaip liepia, tai „negausi saldainio“. Dabar aš šypsausi, bet iš esmės niekas pasaulyje nepasikeitė, galioja tos pačios taisyklės. Bet tapyba man yra laisvė! Mano tapyba „neragavo“ rėmų.
Kas paskatina rinktis vienas ar kitas tapybos temas?
Vidinis augimas, pokyčiai ir transformacijos. Kuriu pliūpsniais. Būna ir pereinamų laikotarpių, kai pati matau, kad kūriniai užbaigti, bet pats procesas leidžia numanyti, kad artėju prie dar vieno kūrybinės brandos etapo. Tarsi darai viena, bet mintimis esi jau visai kitur. Pereinamą kūrybinį laiko tarpą galiu palyginti su gyvenimu – juk būna, kad sukiesi toje savo rutinoje, bet mintimis jau esi kitur, nuojauta kužda, kad sprendimą žengti toliau jau priėmei, nors iš inercijos vis dar leki tuo ratu kaip voverė. Bet ateina laikas, dedu tašką ir nebegrįžtu. Tuomet vėl prasideda judėjimas ir paieškos kažko naujo, man pačiai įdomaus, netikėto.
Ar pradėjusi tapyti žinote, koks bus galutinis rezultatas?
Galiu drąsiai pasakyti, kad niekada. Kartais suplanuoju paveikslą ir jau iš pat pradžių man jis tampa neįdomus. Tada reikia įkvėpti ir paleisti. Kai tik paleidi, vidinis balsas padiktuoja kelią rankai. Manau, kad planavimas ne man. Būna, nežinai, ko nori, tiesiog pradedi tapyti. Išvažiuoji iš studijos it musę pešęs. Grįžti, o drobė vis vien su tavimi „nesikalba“. O po kiek laiko atsisuki ir pamatai ten visko tiek, kad tik spėk dažus spausti iš tūbų ir, žiūrėk, jau baigta. Ir visas pasaulis ten. Jis ir buvo ten, bet tu buvai tarsi aklas ir nematei jo anksčiau. Tai tas pats, kaip rakto ieškoti, kai jis po nosimi ant stalo, o tu jo nematai ir išverti aukštyn kojomis visus namus.
Iš kur semiatės įkvėpimo?
Jei gyveni, tai alsuoji: įkvepi – iškvepi. Turi gyvenimas pulsuoti venomis. Jei tik pradedi liūliuoti pelkėje, procesas tampa klampus ir sustoja. Kai žiūriu į savo ir kitų autorių kūrinius, dažnai jaučiu, ar jie kurti gyvenant, ar liūliuojant. „Išmušti“ save iš patogumo zonos man yra svarbu. Taip gimsta naujos idėjos, sukasi nauji procesai. Augi, grynėji. Kūryba keliauja kartu su tavimi. Tai tas pats, kas suptis sūpynėse. Pasisupi, pasivaikštai. Kai kurie menininkai kuria kiekvieną dieną, o man reikia poilsio. Nuo teptukų, nuo drobių, nuo savęs… Tada lipdau arba iliustruoju knygas, organizuoju ką nors.
Kas Jums, kūrėjai, yra laimė?
Labai sunkus klausimas. Laimė – tai vidinis pojūtis. Arba jį jauti, arba ne. Paskraidai, paskui šlepteli, vėl stojiesi ir vėl skraidai. Nėra kažkokios išskirtinės kūrėjo laimės. Yra tiesiog žmogaus laimė. Aš laiminga, kai mane priima tokią, kokia esu. Dar labai laiminga, kad moku priimti žmones tokius, kokie jie yra. Laiminga, kad gyvenu savo gyvenimą, negyvenu svetimų. Aš visiems palinkėčiau mažiau vertinti ir klijuoti etiketes, mažiau vaikytis tuščių vertybių, leisti sau ir šalia esantiems kvėpuoti. Vidinė laisvė yra laimė.
Esate ir knygų iliustratorė. Kaip visur suspėjate?
Oi nežinau, neklauskite. Man atrodo, kad aš dienų dienas nieko neveikiu. Bet kažkaip ima ir atsiranda vis kas nors naujo. Jei atvirai, aš nespėju, bet mane prispaudžia, tada išraustu iš gėdos, pacypiu – ir padarau. Jei niekas neprispaustų ar neatsirastų man įdomių projektų, kur net virpi, kaip nori daryti, tai tingėčiau ir tingėčiau… Pliurpčiau ant pušies šakos atsisėdusi, kaip vaikystėje, tik pagalvę pasidėčiau, nes jau norisi minkščiau sėdėti.
Vienas iš naujausių Jūsų projektų – nepriklausomas meno portalas „Mėlynas šuo“, skirtas meno bei kultūros įvykių apžvalgai ir kritikai. Papasakokite plačiau apie šį portalą. Kodėl jis atsirado?
Meno ir kultūros platforma atsirado, kai Kaune savivaldybė uždarė daug metų veikusį puikų meno portalą „Kamanė“. Mačiau, kad įmanoma tai padaryti, ir ačiū sūnui Pijui, kuris labai padėjo. Padarėme šį portalą visai meno bendruomenei. Čia tiesiog buvo: imsiu ir padarysiu. Ir padariau! Dabar tai vienas iš projektų, kuris šiuo metu atostogauja, nes viena sėdyne visų kėdžių neapsėsi. Mat šiemet startavo ir tarptautinis meno simpoziumas „Mėlynas šuo“, kuruojamas portalo, o tai reiškia, kad jį organizavau taip pat aš. Pajutau, kad tiesiog pavargau. Tačiau po Naujųjų metų jau yra naujų planų – portalas startuos su nauja jėga.
Ar šeimoje yra daugiau menininkų? Kaip artimieji žiūri į visur lakstančią ir prie puodų nestovinčią mamą?
Mano vyras taip pat dailininkas, tik juvelyras, ne tapytojas. Sūnus baigė skulptūrą, bet pasuko į programavimą. O aš tikrai stoviu prie puodų ir gana dažnai, nes kulinarija yra mano antras kvėpavimas ir hobis. Prieskonius tyrinėju jau daugiau nei 10 metų ir pati ruošiu mišinius. Man nepaprastai patinka gaminti, tai tokia pat kūryba.
Kokią parodą pristatysite Prienų žiūrovams? Kokia bus jos idėja?
Parodos pavadinimui parinkau Haufo pasakos burtažodį „Mutabor“. Mano kūriniuose dažnai matomos mitologinės būtybės, bet dažnai jos yra sužmoginamos arba žmonės virsta gyvūnais. Tai tarsi viskas viename. Stebint gyvenimą kartais atrodo, kad žmonės visomis išgalėmis nenori nusijuokti ir pamiršę burtažodį tiesiog švęsti gyvenimą. Jie verčiau renkasi pasimatuoti būsenas ir svarbiausia jiems nepamiršti burtažodžio. Galiausiai nebežino kas jie, ko nori, kas jiems teikia džiaugsmą. Galbūt burtažodį reikia pamiršti, kai esi laimingas?
Ačiū už pokalbį.
