home Birštone Pažintis su Afrikos žemyno žmonėmis ir kultūra

Pažintis su Afrikos žemyno žmonėmis ir kultūra

Birštone įsibėgėja visų laukiami ir gausiai lankomi renginiai „Po žvaigždėtu vasaros dangum. Literatūriniai vakarai Birštone 2019“. Birželio 20-osios vakarą beveik pilnutėlėje kurhauzo salėje birštoniečiai pasitiko Viktoriją Prėskienytę-Diawarą, vakarų Afrikos valstybėje Malyje išgyvenusią per 30 metų ir sudėtingomis gyvenimo sąlygomis sugebėjusią įskiepyti savo vaikams lietuvybę.

Pažintis su Maliu – mažai žinome vieni apie kitus

Kartu su Viktorija atvyko ir Lietuvos rašytojų sąjungos vyr. redaktorius ir vertėjas Saulius Repečka, kuris ir redagavo pereitais metais išleistą knygą „Bėgimas į nežinią: afrikietiški apsakymai“.

Nors buvo pranešta, kad bus pristatoma knyga, redaktorius S. Repečka pakoregavo, kad tai bus tiesiog pokalbis su daugelį metų kitokiame pasaulyje gyvenusia Viktorija, pasakojimas šiek tiek apie knygą, šiek tiek apie save, savo patirtis. Tai – vakaras, skirtas pažinčiai su tolimuoju ir egzotiškuoju Maliu. Mes apie jį tiek pat mažai žinome, kiek ir maliečiai apie mus.

S. Repečka sakė, kad ši knyga atskleidžia ne tik mūsų požiūrį į maliečius, bet ir jų požiūrį į mus, europiečius. Dar pridūrė, kad autorė yra parašiusi dar viena knygą, kuri irgi netrukus bus pristatoma visuomenei. Pasak S. Repečkos, kūrinių apie afrikiečių gyvenimą yra labai mažai. Tai – egzotika ir daug afrikiečių gyvenimo momentų mums nesuprantami. O naujoji V. Diawaros knyga bus ir apie sovietmetį, ir apie pokarį, ir apie laikotarpį prieš išvažiuojant į Afriką. Nors iš savo tėvynės Viktorija išvyko labai jauna, ta praeitis prieš išvažiuojant „užsikonservavo“, tad ir požiūris žvelgiant iš laiko atstumo bus visai kitoks. „Bus įdomu“, – sakė S. Repečka, primindamas, kad autorė rašo dar ir savo biografiją.

Prieš pradedant pokalbį, muzikinį foną suteikė perkusijų studija „Afrikos būgnai“ ir jos įkūrėjas Gediminas Mačiulskis.

Gyvenimas kitame pasaulyje

Pokalbio pradžioje Viktorija pabrėžė, kad jos „ toks charakteris, kad aš nieko nebijojau“. Tai ir buvo raktinė frazė, parodanti moters tvirtybę.

V. Diawara su savo vyru susipažino ir susituokė mokydamasi Maskvos M. Gorkio institute. Tik tarybinė valdžia iš karto jaunos moters neišleido pas vyrą, nors ji ir buvo oficialiai ištekėjusi už maliečio, vieno žymiausių V. Afrikos poeto Gauso Diawaros. Teko įveikti daugybę kliūčių, kol pagaliau 1979 metais gavo leidimą išvykti į Malį.

„Nuvažiavusi į tolimą ir svetimą šalį supratau, kad patekau visai į kitą, man nepažįstamą pasaulį. Maliečiai labai pasikeičia bendraudami su europiečiais. Ten nėra meilės, ten viskas daroma iš išskaičiavimo, susitarimo pagrindu. Apie savo tėvus vaikas sužino tik būdamas ne jaunesnis kaip 7 metų, jį augina paprastai dėdės ir tetos, vaikas tėvams nepriklauso, priklauso giminės klanui, bendruomenei, dėl to ten nėra paliktų vaikų, nėra našlaičių. Ten kiekviena etninė grupė turi savo tradicijas, pavyzdžiui, pagal vienos genties tradicijas vaikas yra atiduodamas tetai, pagal kitas tradicijas – antrajai vyro žmonai. Reikia susigaudyti tose etninėse situacijose. Apie daug ką gali sužinoti tik ten gyvendamas ir bendraudamas su žmonėmis, plika akimi iš karto to nepamatysi. Taigi teko mokytis gyventi iš naujo“, – pasakojo viešnia.

Tačiau Malyje tėvai yra labai gerbiami. Vaikai, net ir patys sulaukę jau brandaus amžiaus, besąlygiškai klauso tėvų. Viktorija sako, kad tik ilgiau pagyvenusi išsiaiškino, jog bijoma tėvų prakeikimo.

Pasakodama apie savo patirtis Malyje, Viktorija pabrėžė, kad šioje šalyje gyvena daug skirtingų žmonių grupių, kad žmonės susiskirstę į kastas, kalba keliomis kalbomis. Malyje gyvena daug prancūzių, ištekėjusių už maliečių. Be to, kai Malis buvo prancūzų kolonija, daug prancūzų vyrų yra susilaukę vaikų su malietėmis.

Europietės laikomos kvailomis

Mums, krikščionims, nepriimtina, kad vyras turėtų kelias žmonas. Malyje vyras gali turėti keturias žmonas, tai leidžia musulmonų religija. Moterys, kurios dirba, atideda uždirbtus pinigus sau, o šeimą išlaiko vyras. Jeigu šeimoje suserga vaikas, moteris laukia, kol vyras juo pasirūpins.

Pasak Viktorijos, Malyje egzistuoja rašyti ir nerašyti įstatymai. Laikai keičiasi, bet lėtai, nes moterys ten labai konservatyvios, jos pačios nenori pokyčių. Jos mano, kad baltaodės yra kvailos, nes nori būti vienintelės savo vyrų žmonos. Jos mano, kad daug naudingiau, kai vyras turi kelias žmonas: dvi dienas vyrui skiria viena, dvi dienas – kita, o visą likusį laiką žmona yra laisva ir gali daryti ką nori.
Nors moterys dažnai tampa gyvenimo aplinkybių aukomis, tačiau pačios nėra nei silpnos, nei kvailos – jos trokšta išsilavinimo, mokosi manipuliuoti, kaip šiek tiek pergudrauti vyrus, o atvykėlės, nepriklausydamos jokiems šeimų klanams, geba net ir labai gudriai suktis šioje šalyje.

Laikėsi savo pozicijų
V. Diawara gyveno Malio sostinėje Bamake, buvo mūsų šalies garbės konsulė. Nuo pat atvykimo į Malį ji su vyro pagalba pradėjo statyti spektaklius, ruošė aktorius. Viktorijos vyras studijavo režisūrą, tad jo pagalba labai pravertė.

„Man reikėjo visko mokytis iš naujo. Norėdamas pastatyti spektaklį Malyje negali jo statyti tokio, koks parašytas, turi pritaikyti, kad maltiečiai suprastų. Man tam prireikė penkerių metų“, – šypsodamasi pasakojo moteris.

Beje, Viktorija buvo iš tų moterų, kuri niekam ir niekur nenusileido, tvirtai laikėsi savo pozicijų. Tad vyras apie keturias legalias žmonas, ko gero, ir nesvajojo. Tuo tarpu, kai maliečių moterys rūpinosi buitimi, vaikais, Viktorijos vyras, užsidangstęs langus, padėdavo žmonai.

Vakaro metu V. Prėskienytė-Diawara gyvai ir atvirai pasakojo patirtus nutikimus, atskleidė maliečių vertybes, kultūrą, santykius ir kitokį požiūrį į kasdienes situacijas.

Paklausta, ar šioje knygoje „Bėgimas į nežinią: afrikietiški apsakymai“ yra daug asmeninės patirties, Viktorija sakė, kad aprašyti nutikimai nėra autobiografiniai. Be to, atsakydama į s klausimus apie gyvenimą Afrikos šalyje, vakaro viešnia pateikė nemažai gyvenimo Malyje subtilybių, paslapčių ir įdomybių, kurių nėra šioje knygoje.

Įdomu tai, kad V. Prėskienytė-Diawara Malyje nieko nerašė, tik mokėsi ir stebėjo gyvenimą, o pradėjo rašyti grįžusi į Lietuvą. Beje, Lietuvoje vėl tenka mokytis gyventi iš naujo, nes Lietuva irgi ne ta, kuri buvo prieš kelis dešimtmečius.

Viktorija pasakojo, kaip stengėsi savo vyresniąją dukrą ir sūnų išsiųsti mokytis į Vokietiją, kad vaikai galėtų gyventi normalų gyvenimą.

Pamažu laisvėja ir Malio gyventojai

V. Prėskienytė-Diawara pripažino, kad ir Malyje viskas po truputį keičiasi, tik labai lėtai, nes tam trukdo įsisenėjusios tradicijos. Pavyzdžiui, išsimokslinimą gavęs vyras negali dirbti mokslinio darbo, nes pagal tradiciją vyriausiasis sūnus privalo išlaikyti šeimą, kadangi į jį buvo daugiausiai investuojama. Tad grįžus į Malį jam nėra kada galvoti apie mokslinę, švietėjišką veiklą, nes reikia išlaikyti tėvus bei mažesnius brolius, seseris. Ir tai šventas reikalas. Visgi ir Afrikoje pamažu žmonės laisvėja.

Daugelis panoro įsigyti knygą „Bėgimas į nežinią: afrikietiški apsakymai“ su autorės autografu ir užduoti vieną ar kitą dominantį klausimą. Juk ne taip dažnai sutinki žmogų, savo akimis mačiusį kitokį pasaulį, jame gyvenusį ir neprapuolusį...

G. Mačiulskis pasakojo apie Afrikoje paplitusius būgnus ir jų muziką bei ritmus. Šiuo metu jie groja keturiese: Gediminas, Ieva, Goda ir Dima, o renginio metu atliko Malio melodijas iš vestuvinio repertuaro. Tad vakaro dalyviams beliko džiaugtis ir gėrėtis ritmiška muzika ir šokėjos temperamentu.

Projektas ,,Po žvaigždėtu vasaros dangum. Literatūriniai vakarai Birštone 2019 m.”, kurį remia Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija ir Birštono savivaldybė, tęsiasi. Kitas susitikimas su gerbėjais vėl vyks Birštono kurhauze. Šį kartą svečiuosis aktorė Virginija Kochanskytė, pianistė Edita Zizaitė ir dainininkė Giedrė Zeicaitė, kurios pristatys teatrinę-muzikinę impresiją „Lietuviškų romansų vainikas“.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close