Tėvynę gins dar 14 jaunųjų šaulių

Sekmadienį einančiuosius į 10 valandos Šv. Mišias Prienų Kristaus apsireiškimo bažnyčioje pasitiko gausus jaunimo būrys.  Prie bažnyčios griežtoje rikiuotėje stovėjo kariškomis uniformomis pasipuošę vaikai – būsimieji jaunieji šauliai.

Jaunuosius šaulius atlydėjo ir būsimieji šauliai bei visas pulkas paradinėmis uniformomis pasipuošusių šaulių. Kartu su Prienų parapijiečiais kariškiai meldėsi Šv. Mišiose. Tvirta ir griežta šauliukių rikiuotė viduryje bažnyčios stovėjo per visas pamaldas, po kurių klebonas J. Baliūnas kreipėsi į juos. Sekmadienį  bažnyčioje ištikimybę Lietuvai, savo Tėvynei, pasižadėjo 14 jaunųjų šaulių. Dar 4 jaunieji šauliai, kurie sulaukė 18 metų, tapo šauliais. Jie  prisiekė ginti ir saugoti Lietuvos valstybę.

Panaikinus karinę prievolę Lietuvoje, šauliai liko vienintelė karinė organizacija, ugdanti jaunuosius karius. Tai savanoriška organizacija, neturinti savo atskiros ginkluotės, visus resursus gaunanti iš tos pačios Krašto apsaugos ministerijos. Karinis vienetas, nors, daugelio požiūriu, žaidžiantis su plastmasiniais kardais. Stovint bažnyčioje, matant, kaip vaikai pasižada ginti Tėvynę, taip nepasirodė.

Galvoje sukosi tik viena mintis – kaip gerai, kad gyvename laisvoje Lietuvoje. Kaip gerai, kad karai pasibaigę. Kaip gerai, kad sprogimai griaudi ir automatiniai ginklai kalena toli nuo Lietuvos. Kaip gerai, kad jie mokysis, kaip ginti Tėvynę, o nebus išsiųsti papildyti kažkurį karinį dalinį aktyvių veiksmų zonoje. Žmonės stebėjo tuos pasižadėjimus ir priesaiką kaip kažkokią pramogą. Nesimatė nei tų vaikų tėvų, nei giminaičių. O kiek čia būtų ašarų, kiek čia būtų raudų, jei sprogimai griaudėtų už bažnyčios. Ar tada į priesaiką ginti Tėvynę visi žiūrėtų taip atsainiai?

Daugelis jau pamiršę tą baimę, pamiršę, ką reiškia atiduoti savo vaiką į karą. Ir visai nesvarbu, turi jis rankose ginklą ar ne. Turbūt tai gali pajusti tik tie, kurie tarnavo kariuomenėje, kurie žino, kad uniforma ir ginklas – tai nėra viskas, kas supa karį. Daugelis karą įsivaizduoja kaip meninį 2 valandų filmą – sprogimai, šaudymai, didvyriai, nugalėtojai… Realybė yra kitokia. Ne veltui dar egzistuojant karinei prievolei buvo sakoma, kad kariuomenė perauklėja bet kurį. Kariuomenė – ne tik ginklas, ne tik uniforma. Tai – gyvenimas. Gyvenimas už uždarų sienų. Kiekvienas karys klojasi lovą, prausiasi, valosi dantis, pusryčiauja, pietauja, valosi batus, siuva savo suplyšusius rūbus. Jis gyvena lygiai tą patį gyvenimą kaip visi. Tik jis jį gyvena ne dirbdamas ramų darbą ar mąstydamas, kur vakare nueiti. Jis ruošiasi karui. Kare jis negalės pasakyti, kad šiandien nenori ar neturi nuotaikos. Jis mokosi ne tik naudotis ginklu ar slėptis nuo skrendančių kulkų. Jis mokosi ir gyventi taip, kad visada būtų pasiruošęs. Visada būtų pajėgus. Pajėgesnis už priešą. Ne vienam tenka susidurti su psichologinėmis problemomis. To nepatyrus, negalima sakyti, kad jaunojo šaulio pažadas ginti Tėvynę yra smulkmena. Jau 22 metai praėjo po lemtingųjų sausio įvykių Lietuvoje. Nuo tada nematome, kas yra karas, kokia trapi yra žmogaus gyvybė.

Prieš porą savaičių Bostone, JAV, nugriaudėjus dviem sprogimams žuvo trys žmonės. Atrodo, smulkmena. Nelaimė palietė keletą šeimų. Tačiau niekada į istoriją neįrašomi sužeistieji. Į istoriją neįrašomi tie, kurie patyrė sunkius sužalojimus, kurie liko neįgalūs visam likusiam gyvenimui. Kaip jaustis vaikui, kurio mama nuo šiol neturi kojos? Ką jaučia mama, rytą iš namų išleidusi linksmą vaiką, o vakare jį, gulintį be kojos ar rankos, apkabindama ligoninėje? Bostone buvo sužeisti 264 žmonės. Mažiausiai 264 šeimos šį, tik akimirką užtrukusi karą prisimins visą savo gyvenimą. Daugelis sužeistųjų prisimins jį žiūrėdami į savo kūną.

Politika yra tai, kas gali bet kuriuo momentu pasikeisti. Tarpvalstybinis karas gali gilti bet kada, dėl menkiausių priežasčių. Vaikai, prisiekę savo ištikimybę, bus tie, kurie ne tik gins Tėvynę, bet ir mokys ją ginti tuos, kurie neturi patirties. Išmokę dirbti kokį nors darbą, esame pranašesni už kitus. Jie irgi bus pranašesni už daugelį. Jie bus pranašesni ne tik žygiuodami per Prienus, ne tik padėdami gėlių prie paminklo 1945-1954 m. Prienų apylinkėse žuvusių Tauro apygardos Geležinio Vilko ir Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės partizanų atminimui Prienų Laivės aikštėje. Jie bus pranašesni ir valdydami ginklą, ir išmanydami taktiką. Jie jau yra pranašesni – savo drąsa.

 

Mantvydas Prekevičius

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close