Redaktoriaus savaitė. Mielai leidžiame pjauti tai, ko nesėjome, nutraukti ryšius su tuo, su kuo ir taip nedraugavome, pasmerkti tai, ko niekad nepažinojome. Negana to, sukiršinti visus kitus daryti tą patį.

Metai skubinasi į pabaigą. Liko vos pora savaičių iki Naujųjų metų šventės, daugeliui, ko gero, gaivališkos, ir visoje Žemėje sustos laikas. Taip. Visi puikiai žinome, kad po didžiausių švenčių tarsi panyrame į letargo miegą.

Sustoja ne tik darbai, bet dingsta ir noras dirbti. Dingsta noras mokytis, augti, netgi valgyti. Ir tai kažkuo primena mažą vaiką.

Metai baigia savąjį gyvenimo ratą. Atėjusi žiema, tarsi mirtis, sustabdo šį ratą, kurį pradeda sukti tik su pirmaisiais medžių pumpurais ir saulės blyksniais pradėję čiulbėti paukščiai. Laukimas ir šaltis kausto iki pat gamtos prisikėlimo.

Nors atrodo keista, kad Naujųjų metų šventė yra žmonių ir ypač komercijos išmislas, tačiau reikia pripažinti, jog šios iškilmės – tikras mūsų egzistencinio rato simbolis. Rato pabaiga ir pradžia. Tuštuma, gyvybės užsimezgimas, gimimas, augimas ir vešėjimas, senatvė ir vėlgi mirtis – tuštuma. Uždaras egzistencijos ratas.

Labiausiai visada stebina, kad tas ratas nebūna vien tik fizinis judėjimas per laiką ir erdvę. Šis ratas būna kupinas įvairiausių pašalinių veiksnių. Kažkokių keistų, sunkiai suvokiamų ir suvaldomų, kartais atrodančių niekam netinkamu ir nereikalingu absurdu – jausmų. Daugiau jaučiame, negu gyvename.

Jaučiame, kad šalta, jaučiame, kad karšta, jaučiame, kad esame alkani arba persivalgėme, jaučiame, kad kaimynas – parazitas, o tas keistas tipas, kuris moka atpažinti mūsų jausmus ir prie jų prisitaikyti, netgi labai teisingas. Jaučiame, kad mylime, jaučiame, kad nekenčiame, jaučiame, kad liūdime. Jaučiame, kad mirėme. Tikrai keista, argi ne?

Beje, šis jausmas mus aplanko itin dažnai. Nes ko nors netekę, pametę ar praradę bei nekęsdami savo širdyje pajuntame tuštumą. Tuštumą viskam. Girdėta? Taip, ta pati tuštuma, kuri būna po mirties.

Tačiau… mes gyvi. Tiesiog, būdami gyvi, sugebame save palaidoti.

Dar baisiau, kai mums padeda kas nors kitas tai padaryti.

Artėjantys rinkimai, politikų ir visų kitų žmonių barniai mus įkiša į tą siaurą suvokimą, kuriame tai, kas yra teisybė, kas yra taika ir kas yra bendruomeniškumas, suvokiama kaip siaura vienos ar kitos nuomonės interpretacija. Taip. Pasinerdami į svetimus ginčus, mes nematome detalių, mes žiūrime tik į vieną labiausiai brukamą, o kartais lengviausiai mus veikiančią idėją.

Trumpai tariant, pasineriame į apgaulę ir mielai joje dalyvaujame, net nemąstydami, jog apgaulė siekiant gauti naudos niekada neduoda naudos visiems. Karalius būna tik vienas. Ir visą turtą jis dalinasi tik su savimi.

Tačiau viską padaro pats galingiausias ginklas pasaulyje – pyktis. Ir nesvarbu, kad tas pyktis neturi pagrindo, kad jis – tik vaikiškas užsispyrimas ir visiškas, sveiku protu nesuvokiamas ir nepaaiškinamas absurdas. Pyktis yra galingiausias. Todėl mielai pasiimame pyktį ir netgi švenčių proga mielai einame šienauti viską iš eilės… Net nebandydami išsiaiškinti, ar tai teisinga, ar ne. Ar žinote, koks būna rezultatas? Labai paprastas. Kovodami už svetimą naudą, mes, žinoma, liekame be svetimos naudos, nes niekas ta nauda nesidalina. Negana to, pjaudami viską iš eilės, nupjauname visus savo saitus su draugais, giminėmis, artimaisiais. Galiausiai, nupjovę saitus, mes prarandame galimybę juos sujungti, nes pjūvis yra visiškas atsiskyrimas. Ir vieną rytą atsisėdę sulaukiame keisto jausmo. Naudos negavę, be to, netekę visko, ką turėjome, mes pajuntame tuštumą. Tą pačią mirties tvaiku atsiduodančią tuštumą. Tą pačią, kurią tarsi įsikūniję į giltinę su dalgiu šienavome ilgą laiką.

Tačiau pykti mėgstame. Netgi labiau už gyvenimą. Ir visai nesvarbu, kaip tą pyktį pavadinsime – susierzinimu, nuovargio išdava, klaida, šėtono gundymu. Esmė yra tai, kad mes mielai jį priimame į savo širdis.

Mielai leidžiame pjauti tai, ko nesėjome, nutraukti ryšius su tuo, su kuo ir taip nedraugavome, pasmerkti tai, ko niekad nepažinojome. Negana to, sukiršinti visus kitus daryti tą patį.

Kiekvienas esame savo minčių šeimininkas, kiekvienas galime jas pakreipti ten, kur norime. Ir kiekvienas turime savyje tai, ko niekas nemato. Tačiau visada žinome, ką mąsto kitas! Kaip galime žinoti, kas dedasi kito žmogaus širdyje ir galvoje, jeigu patys turime pavyzdį – save! Esame pasislėpę nuo žmonių, neleidžiame jiems atspėti mūsų minčių, tačiau tikime, kad perskaitome kitų mintis. Išties, dvelkia ne tuštuma, o tuštybe.

Ar žinome, kas būtų geriau kitam? O, taip! Ar klausėme jo, kas jam geriau? Žinoma, kad ne. Ar panašu, kad žmogus po mūsų „prigimtinai idealaus“ atpažinimo ir problemos išsprendimo gyvena geriau? Nežinom… Kodėl nežinom? Nes dar prieš sukurdami sprendimą pagal savo siaurą požiūrį ir sukurdami to sprendimo planą, paremtą siauromis, tik mums žinomomis idėjomis, mes padarėme didžiausią klaidą – net nepasidomėję elgėmės taip, kaip mums atrodė. O žmogus gyveno ir gyvena taip, kaip ir mes – neleisdamas sužinoti savo slapčiausių svajonių ir norų.

Kalėdos – dovanu metas!!! Ar tikrai? Iš kur žinome, kad žmogui reikia dovanos, kad ta dovana būtų supakuota į batų dėžutės dydžio bloką?

Vaikams reikia telefono, tėveliams – mašinos, o mamoms – suknelės? Pabandykime atsakyti į klausimą, ko mums reikėjo, kai įsimylėjome? Kurio iš šių daiktų? Nei vieno. Sugebėdavome ir šiandien vis dar sugebame pasakyti vieną frazę: „su tavimi bet kada, bet kur – nors ir į pasaulio kraštą!“

O kaip dažnai norėtume taip įsimylėti ir sakyti tokius žodžius? Visada. O kaip dažnai norėtume tai išgirsti iš kito žmogaus?…

Bet vietoj to girdime: „ką duosi?“, „ko nori?“, „šiandien jau nieko nebenoriu“.

Patys esame pilni pykčio ir, negana to, dar mielai jį ir skleidžiame. Netgi tada, kai neturime tam pagrindo… Nors būtent nuo mūsų priklauso, kokios bus šventės ir kaip mes pradėsime savo egzistencinį ratą. Kaip juo keliausime ir ką jame sutiksime…