Popiežius Pranciškus Lietuvoje pasėjo stipresnį tikėjimą ir vienybę

Rugsėjo 22–23 d. Lietuvoje lankėsi aukščiausias Romos Katalikų Bažnyčios vadovas popiežius Pranciškus. Istorijoje – tai tik antrasis kartas, kai Lietuvą aplankė popiežius.

 

Dažnai pabrėžiama, kad popiežius – tik paprastas žmogus, vadovaujantis 1,2 milijardo žmonių vienijančiai Romos Katalikų Bažnyčiai, tačiau simboliniai jo vizitai yra žymiai vertingesni negu tik vadovavimo faktas. Kiekvienas jo vizitas, parodytas dėmesys, susirūpinimas bei pagalba tikintiesiems atneša dar stipresnę tikėjimo dvasią į tikinčiųjų širdis. Neretai atneša ir šviesą, viltį, tikėjimą ir tiems, kuriems tenka savo dvasinį gyvenimą pažinti iš naujo.

 

Turbūt vienas iš svarbiausių popiežiaus Pranciškaus veiklos aspektų yra būtent gailestingumas ir atvirumas. Savo homilijose, maldose, katechezėse bei pokalbiuose popiežius Pranciškus dažnai dėsto savo mintis apie bažnyčios vienybę ir liberalųjį tikėjimą. Dažnai pripažįsta, kad bažnyčia turi eiti arčiau žmogaus ir švelniau ganyti paklydusiuosius.

 

Popiežius Pranciškus

Jorge Mario Bergoglio gimė 1936 m. gruodžio 17 d. Argentinos sostinėje Buenos Airėse imigrantų iš Šiaurės Italijos šeimoje. 1957 m., būdamas 21-erių, sunkiai susirgo plaučių uždegimu ir vos išgyveno. Jaunajam Jorge teko pašalinti dalį dešiniojo plaučio. Jau po metų, 1958 m., jis įstojo į kunigų seminariją, tačiau netrukus perėjo į Jėzaus draugiją (jėzuitus), o dar po poros metų davė pirmuosius jėzuitų įžadus ir pradėjo studijuoti Čilėje.

 

1963 m. Argentinoje būsimasis popiežius apsigynė filosofijos mokslų diplomą ir 1964–1966 m. dirbo literatūros ir psichologijos mokytoju. 1967–1970 m. studijavo teologiją San Migelio seminarijoje.

 

1969 m. gruodžio 13 d. Jorge įšventintas kunigu ir 1970–1971 m. atliko jėzuitų trečiojo etapo formaciją Ispanijoje. 1971–1973 m. San Migelio seminarijoje dirbo novicijų (naujokų) magistru ir patarėju.

 

1973 m. balandžio 22 d. būsimasis popiežius davė amžinuosius vienuolio įžadus. 1973–1979 m. jis išrinktas Argentinos jėzuitų provincijolu, 1980–1986 m. ėjo Jėzuitų kolegijos rektoriaus pareigas, o 1986 m. išvyko į Vokietiją tęsti studijų.

 

1992 m. gegužės 20 d. popiežius Jonas Paulius II tėvą J. M. Bergoglio SJ paskyrė Buenos Airių vyskupu augziliaru. Jau po mėnesio, 1992 m. birželio 27 d., jis buvo konsekruotas vyskupu. 1997 m. vyskupas J. M. Bergoglio SJ paskirtas savo arkivyskupo koadjutoriumi, o po metų, 1998 m. vasario 28 d., paskirtas Buenos Airių arkivyskupu.

 

2001 m. vasario 21 d. popiežius Jonas Paulius II arkivyskupą J. M. Bergoglio SJ paskiria kardinolu ir 2005–2011 m. jis ėjo Argentinos Vyskupų Konferencijos pirmininko pareigas.

 

2005 m. popiežius Jonas Pauliaus II baigė savo žemiškąją kelionę ir naujuoju popiežiumi buvo išrinktas Jozefas Aloizas Racingeris – Benediktas XVI.

 

2013 m. kovo 13 d. po popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimo, J. M. Bergoglio, kalbantis ispanų, italų, anglų, prancūzų, vokiečių kalbomis, 115 kardinolų konklavos metu išrinko popiežiumi. Jorge pasirinko Pranciškaus vardą.

 

Tai pirmasis popiežius, pasirinkęs Pranciškaus vardą. Tai ir pirmasis popiežius iš Lotynų Amerikos bei pirmasis Jėzaus draugijos (Jėzuitų) narys – popiežius.

 

Pradėjęs savo ganytojišką veiklą popiežius Pranciškus pasinėrė į konfliktų ir konfrontacijos kamuojamos bažnyčios taikinimą ir vienijimą. Negana to, popiežiui vis dar tenka spręsti net ir šiais metais vis paaiškėjančius kunigų pedofilijos skandalus bei prisiimti už juos atsakomybę. Nors dauguma minimų skandalų susiję su 30–40 metų senumo įvykiais, tačiau daug kas, ypač netikintieji ir kitų religijų atstovai, reikalauja asmeninės paskutiniu metu intensyviai tikinčiuosius vienijančio bei krikščionybę stiprinančio popiežiaus atsakomybės.

 

Manoma, kad jo pirmtakas pasitraukė būtent dėl tokių iššūkių.

 

Visgi, popiežius Pranciškus, rodydamas savo paramą visiems pasaulyje verdančios tikėjimo suirutės kamuojamiems tikintiesiems, dažnai mini tikrąsias tikėjimo į Dievą prasmes bei stengiasi parodyti lengvesnį tikinčiajam į Dievą kelią.

 

Ne išimtis ir jo vizitai, kurių metu popiežius stengiasi susitikti ne tik su bažnytine bendruomene, bet ir su visais pakeliui ar numatytose vietoje pasitaikančiais žmonėmis.

 

Vienos iš tokių kelionių kelyje atsidūrė ir Lietuva.

 

Vizitas Lietuvoje

 

Rugsėjo 22 dieną prieš pusiaudienį iš Italijos atskridęs popiežiaus Pranciškaus lėktuvas nusileido Vilniaus tarptautiniame oro uoste. Iš Vatikano atvykusį aukščiausią Romos Katalikų Bažnyčios vadovą pasitiko Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Prezidentas Valdas Adamkus, vyriausybės bei politinių institucijų atstovai. Popiežių Pranciškų sveikino 200 moksleivių iš katalikiškų mokyklų ir Lietuvos kariuomenės orkestras. Po Lietuvos bei Pontifikato (Vatikano) himno Lietuvos bei Vatikano vadovai skirtingais kortežais pajudėjo į Prezidentūrą, kurioje susitiko su kitais valdžios atstovais, keletą minučių privačiai pasikalbėjo bei pasisveikino su S. Daukanto aikštėje popiežiaus laukiančiais tikinčiaisiais.

 

Vėliau popiežius Pranciškus Vilniuje apsilankė Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčioje ir joje meldėsi Rožinio dalį. Maldoje drauge dalyvavo Aušros Vartų gatvėje susirinkusios šeimos, globojančios ar įvaikinusios vaikus, taip pat siekiančios įsivaikinti.

 

Jau po poros valandų popiežiaus kortežas atvyko ir į Katedros aikštę, kurioje vykstanti jaunimo programa buvo tarsi „Pasaulio jaunimo dienų“ atspindys. Tūkstančius moksleivių bei jaunuolių iš visos Lietuvos priėmusioje aikštėje vyko meniniai pasirodymai, skambėjo giesmės, jaunų žmonių liudijimai, o visa tai vainikavo paties popiežiaus Pranciškaus kalba jaunimui. Šio susitikimo dalyviai – moksleiviai mena ir keistą sutapimą – stebuklą, kai apsiniaukusią ir darganotą dieną praskaidrino ryški saulė, nušvitusi būtent tuo momentu, kai popiežius Pranciškus atvykęs į aikštę atsisėdo ant jam pastatytos kėdės.

 

Manoma, kad šiame susitikime dalyvavo iš viso apie 60 tūkstančių žmonių. Popiežius renginio metu įdėmiai išklausė dviejų jaunų žmonių liudijimų.

 

Monika Midverytė pasakojo apie ne kartą patirtą psichologinį bei emocinį smurtą ir tėvo alkoholiko savižudybę. Bendruomenės dėka jai pavyko susitaikyti su skaudžia netektimi.

 

35-erių Jonas Davalga, sergantis autoimunine liga, šiandien – aktyvus ir sėkmingas verslininkas. Liudydamas jis teigė gyvenantis geriausią gyvenimo etapą, nors dėl sveikatos turi labai riboti savo veiklą ir bet kuriuo metu jam gali iškilti pavojus gyvybei.

 

Šv. Petro įpėdinis pradėjo savo kalbą padėkodamas Monikai ir Jonui už liudijimą: „Išklausiau jį kaip bičiulis, tarsi sėdėtume drauge kur nors bare po Jaunimo teatro spektaklio ir kalbėtumės apie gyvenimą, gurkšnodami alų ir girą.“ Taip pat pridūrė, jog supranta, kad jų gyvenimas nėra spektaklis, o „realus, konkretus, kaip ir kiekvieno iš mūsų“ – jie yra čia tam, kad padėtų mums pamatyti, jog Dievas davė jiems „malonę ištverti, vėl pakilti ir tęsti gyvenimo kelionę“.

 

Popiežius Pranciškus ragino nepasiduoti „pagundai susikoncentruoti į save, tapti egoistais ar lengvabūdžiais skausmo, sunkumų ir praeinančios sėkmės akivaizdoje“ ir pasipriešinti „individualizmui, kuris uždaro mus nuo kitų, padaro mus egocentriškus ir pasipūtusius, besirūpinančius tik savo įvaizdžiu ir savo gerove“.

 

Šventasis Tėvas patarė įveikti sunkumus malda ir pagalba kitiems. Jis kalbėjo, kad susitikimas su Jėzumi mums primena, jog „neturi reikšmės priešininko stiprumas, ar laimi Kauno „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“, nesvarbu rezultatas, svarbu, kad Viešpats yra su mumis“. Popiežius drąsino jaunimą sakydamas: „Sekti Jėzumi – tai uždegantis nuotykis, kuris suteikia mūsų gyvenimui prasmę, leidžia mums pasijusti bendruomenės dalimi. <…> Mielas jaunime, tikrai verta sekti Kristumi, nebijokime dalyvauti revoliucijoje, į kurią jis kviečia, – švelnumo revoliucijoje.“

 

Šventasis Tėvas priminė, kad „gyvenimas – tai nuolatinis ėjimas, ieškant teisingos krypties, nebijant sugrįžti atgal, jei suklydau“. Jis prašė, kad jauni žmonės nesileistų „įviliojami į labirintą, iš kurio sunku išeiti“, bet būtų pirmyn keliaujantis jaunimas, nes Jėzus „niekada nesiliaus mus kūręs iš naujo, net jei mes kartais mėginame save sužlugdyti“.

 

Baigęs oficialią kalbą popiežius pridūrė, kaip svarbu nepamiršti savo tautos šaknų, kalbėtis su senoliais, nes „taip jūs tęsite savo tautos istoriją“.

 

Palaiminęs jaunimą, popiežius nuėjo į Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedrą baziliką, kurioje apsilankė Šv. Kazimiero koplyčioje. Joje drauge su vyresnio amžiaus vienuolėmis ir vienuoliais meldėsi prie jaunimo ir Lietuvos globėjo šv. Kazimiero kapo. Tuo metu susirinkęs jaunimas, stebėdamas, kas vyksta katedroje, kartu tyloje meldėsi Katedros aikštėje. Prieš išeidamas iš Vilniaus katedros, popiežius Pranciškus užsuko į Tremtinių koplyčią, kurioje gėlėmis pagerbė Švč. Mergelę Mariją, Sibiro Madoną.

 

Iš Tremtinių koplyčios popiežius išvyko poilsio ir nakvynės į Vilniuje esančią Apaštalinę nunciatūrą, iš kurios ankstyvą rytą automagistrale Vilnius–Kaunas, pakeliui aplankydamas Vievį, Elektrėnus, Žiežmarius, išvyko į Kauną.

 

Šv. Mišios Kaune

Popiežiaus Pranciškaus laukimas Kaune prasidėjo jau iš vakaro. Čia jau nuo ryto buvo blokuojamas eismas visame senamiestyje, o Kauno Santakoje intensyviai ruošiamasi popiežiaus sutikimui. Žmonių įleidimas į jiems paskirtus sektorius Santakoje prasidėjo jau šeštadienio vakarą, 22 valandą, tačiau dėl žvarbaus oro neatsirado norinčiųjų įsikurti iš anksto, kad išvengtų rytinių kamščių. Keletas maldininkų atėjo iš vakaro apsižiūrėti, kur jiems reikės patekti ryte, dar keletas, apžiūrėję teritoriją ir paskutinius paruošiamuosius darbus, suskubo į Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčią sušilti ir atsigerti šiltos arbatos. Čia maldininkai visą naktį budėjo – laukė popiežiaus. Buvo aukojamos šv. Mišios, skaitomi liudijimai, maldos.

Dar nepradėjus aušti, nuo 5 val. ryto į Santakos parką plūstelėję žmonės meldėsi ir giedojo priešais Trakų Dievo Motinos paveikslą, stovintį ant scenos, skirtos popiežiui ir jo palydai. Ekrane buvo rodomas filmas apie popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą Lietuvoje prieš 25-erius metus. Šeimos ir pavieniai asmenys dalijosi savo tikėjimo patirtimi, kalbėjo apie tai, kaip išgyvena viltį kasdienybėje. Buvo pagerbtos popiežiaus Pranciškaus pernai palaimintuoju paskelbto Teofiliaus Matulionio relikvijos.

 

Po palaimintojo Teofiliaus Matulionio pagerbimo ir kelių liudijimų susirinkusieji kalbėjo rožinį, repetavo per šv. Mišias skambėsiančias giesmes, klausėsi Telšių vyskupo Kęstučio Kėvalo katechezės.

 

Žvarbi ir tamsi naktis bei itin didelis tikinčiųjų srautas padarė savo ir jau 7 val. Santakos parko prieigos buvo panašios į didelį skruzdėlyną. Iš visų pusių prie įėjimų į parką plūdo tūkstančiai maldininkų. Sumaišydami jiems skirtus įėjimus, žmonės turėdavo pereiti į kitas vietas, taip sudarydami dar didesnius kamščius. Tiesa, nors žmonių srautai nuolat buvo ribojami trumpai uždarant gatveles, maldininkų mandagumas bei kantrybė nesukėlė incidentų ir dauguma maldininkų spėjo patekti į savo sektorius iki numatyto sektorių izoliavimo. 9 val., likus valandėlei iki šv. Mišių ir pusvalandžiui iki popiežiaus atvykimo, visi maldininkai buvo savo sektoriuose ir dideliuose ekranuose stebėdami, kas vyksta pagrindinėje scenoje, melsdamiesi bei giedodami giesmes laukė istorinio momento.

 

Likus kelioms akimirkoms iki šv. Mišių, į Santakos parką papamobiliu įvažiavo ir popiežius Pranciškus. Pasitikdamas atvykstantį šv. Petro įpėdinį choras giedojo tradicinę lotynišką giesmę: „Tu es Petrus“ („Tu esi Petras (Uola)“). Ši giesmė giedama pasitinkant popiežių įvairių susitikimų metu. Popiežiui važinėjant tarp sektorių ir laiminant maldininkus įvyko dar vienas daugelį maldininkų pribloškęs įvykis. Tik įvažiavus popiežiui į Santakos parką danguje, virš visų maldininkų, nušvito aureolės formos vaivorykštė, dar vadinama halu. Ji pamažu išblėso tik prasidėjus šv. Mišioms.

 

(Skaitytojo nuotr.)

Šv. Mišias Kauno Santakoje koncelebravo vietos vyskupas Lionginas Virbalas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas, daugiau kaip 30 vyskupų iš Lietuvos ir užsienio ir per 800 kunigų iš tokių šalių kaip Lenkija, Baltarusija, Latvija, Rusija, Vokietija, Islandija.

 

Šv. Mišių malda, tradiciškai kalbama Vatikane, sekmadienį iš Kauno Santakos buvo transliuojama visam pasauliui. Šv. Mišios Kauno Santakoje buvo aukojamos lotyniškai. Popiežiaus itališkai sakytas pamokslas buvo verčiamas į lietuvių kalbą. Visuotinė malda buvo kalbama lietuviškai, vienas kreipinys perskaitytas ir lenkų kalba. Po šv. Mišių popiežius kalbėjo „Viešpaties Angelo“ maldą. Ši malda tradiciškai kalbama Šv. Petro aikštėje kiekvieno sekmadienio ir šventadienio vidudienį.

 

Popiežius atkreipė dėmesį, kad pasaulyje vis dar kyla įvairių konfliktų ir karų, todėl mes, krikščionys, turime tiesti pagalbos ranką ir megzti tarpusavio ryšius.

 

Šventasis Tėvas kvietė prašyti Mergelės Marijos, kad „mums padėtų pastatyti mūsų tarnystės kryžių, mūsų apsisprendimą būti ten, kur mūsų reikia, <…> kur gyvena paskutiniai iš paskutinių, kur reikalingas mūsų jautrus dėmesys atstumtiesiems, mažumoms, kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrinį polinkį nieku paversti kitą, atstumti tuos, kurie mums nepatinka ir trukdo mūsų patogumui“.

 

Atėjus Šventosios Komunijos laikui po Santakos parką su komuninėmis pasklido geltonų skėčių dengiami kunigai bei pagalbininkai. Šventajai Komunijai dalyti pasitelkta daugiau kaip 200 žmonių: kunigų, paruoštų pasauliečių, seminaristų.

 

Baigęs maldą, Pranciškus dėkojo Lietuvos Respublikos Prezidentei, Lietuvos valdžios atstovams, taip pat vyskupams ir visiems, kurie įvairiais darbais, o ypač maldomis, prisidėjo prie pasirengimo šiam vizitui. Taip pat popiežius nudžiugino visus susirinkusiuosius lietuviškai jiems palinkėdamas geros dienos ir skanių pietų.

 

Popiežiaus aukojamose šv. Mišiose dalyvavo daugiau nei 100 000 žmonių ir giedojo 260 choristų. Popiežiui Pranciškui ir jam patarnaujantiems diakonams skirtus liturginius rūbus audė ir siuvo Paštuvoje gyvenančios vienuolės basosios karmelitės. Jos taip pat sukūrė šioms šv. Mišioms skirtus kunigų liturginius rūbus.

 

Iš Kauno Santakos popiežius Pranciškus išvyko į Kauno arkivyskupijos kurijos rūmus papietauti su susirinkusiais vyskupais, o po pietų – į Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą baziliką susitikti su Bažnyčios bendruomene. Laukiant Šventojo Tėvo buvo giedamas akatistas – vienas gražiausių Bažnyčios kūrinių Dievo Motinos garbei.

 

Atvykusį popiežių Pranciškų prie pagrindinio įėjimo pasitiko ir pasveikino Kauno arkikatedros bazilikos administratorius kun. Evaldas Vitulskis ir vienuolių bei seminaristų atstovai: Lietuvos Šv. Kazimiero seserų kongregacijos generalinė vyresnioji, Lietuvos moterų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos pirmininkė ses. Silvija Matačiūnaitė LSSC, pranciškonų provinciolas, Lietuvos vyrų vienuolių aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos pirmininkas br. Algis Malakauskis OFM ir Kauno kunigų seminarijos V kurso studentas Gediminas Kasperavičius.

 

Chorui giedant giesmę „Kelk pasaulį“, Šventasis Tėvas įžengė į koplyčią. Čia jis meldėsi drauge su 52 kontempliatyviosiomis seserimis vienuolėmis skambant kanklių muzikai. Šis instrumentas pasirinktas neatsitiktinai. Lietuvoje kanklėmis akomponuojama giedant psalmes ir Valandų Liturgiją – kunigų ir vienuolių maldą.

 

„Dievo balso klausymasis maldoje mus įgalina pamatyti, išgirsti, pažinti kitų skausmą, idant galėtume juos išlaisvinti. Tačiau taip pat turime jaudintis, kai mūsų tauta nustoja dejuoti, paliauja ieškoti troškulį malšinančio vandens. Tai momentas, kai reikia ištirti, atpažinti, kas nutildo mūsų tautos balsą“, – kalbėjo popiežius Pranciškus.

 

Popiežius paragino patyrusiuosius sunkumus neužsisklęsti savyje ir dalinti patarimus jaunesniems bendruomenių susitikimuose: „Mokinių bendruomenė gali daugiau ir veiksmingiau semtis ištvermės tuomet, kai geba <…> integruoti nauja ir sena, kai sąmoningai supranta, kad išgyventa istorija yra tarsi medžio šaknys, dėl kurių jis gali augti ir skleistis.“

 

Popiežius Pranciškus priminė, kad „kiekvienas turime stengtis įžvelgti unikalų ir nepakartojamą Dievo planą savo gyvenimui. <…> Jis į mus sudėjo savo lūkesčius, o mes į jį sudedame savo viltį. Šis „mes“ apima ir kartu pranoksta kiekvieno individualų „aš“. Viešpats mus kviečia, nuteisina ir pašlovina kartu, o kartu su mumis – visą kūriniją“.

 

Pagerbta istorija

Iš Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos popiežiaus kortežas pajudėjo atgal į Vilnių.

 

Popiežius Pranciškus dviejų dienų vizito Lietuvoje metu sustojo pasimelsti istorinėje Vilniaus geto teritorijoje ir pagerbti Holokausto aukų.

 

Prieš atvykdamas per „Viešpaties Angelo“ maldą Šventasis Tėvas kalbėjo: „Kaip kad skaitome Išminties knygoje, žydų tauta perėjo pažeminimus ir kankinimus. Prisimindami šiuos laikus, prašykime Viešpatį, kad suteiktų mums įžvalgumo dovaną, kad galėtume laiku atpažinti pražūtingas užuomazgas pasirodančias įvairiais pavidalais, kurie atrofuoja to nepatyrusių kartų širdį, kad jie nepasiduotų sirenos giesmių vilionėms.“

 

Popiežiaus Pranciškaus parodytas pagarbos gestas sutampa su 75-osiomis Vilniaus geto likvidavimo metinėmis 1943 m. Prisimindama šį tragišką įvykį, šalis mini rugsėjo 23-iąją kaip Lietuvos Holokausto (žydų genocido) atminimo dieną. Per masines žudynes žuvo apie 95 proc. Lietuvos žydų.

 

Nuo XV a. iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno gausi žydų bendruomenė – gyvastingas jidiš kalbos, literatūros ir kultūros centras. 1941 m. statistikos duomenimis, šalyje iš viso gyveno 208 000 žydų. Čia gimė daug pasaulyje žymių litvakų – politikų, menininkų ir verslininkų. Šiandien žydų bendruomenių yra Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Utenoje, Panevėžyje, Ukmergėje ir Švenčionyse. Visoje Lietuvoje yra išlikę apie 90 sinagogų.

 

Pavakare popiežius Pranciškus apsilankė Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje prie Lukiškių aikštės Vilniuje.

Atvykusį Katalikų Bažnyčios vadovą prie įėjimo pasitiko arkivyskupas Gintaras Grušas, arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius ir muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis.

 

Šventasis Tėvas aplankė buvusio KGB kalėjimo 9-tąją bei 11-tąją kameras ir 3-iąją mirties nuosprendžių vykdymo patalpą, pasirašė svečių knygoje.

 

11-ojoje, vadinamojoje Vyskupų kameroje, degė žvakė, skirta dvasininkų, nukentėjusių už tvirtą tikėjimo žodį ir nuoseklią rezistenciją, atminimui. Čia buvo pagerbtos palaimintojo Teofiliaus relikvijos. Popiežius Pranciškus nuo žvakės, degančios prie pal. T. Matulionio portreto, uždegė aliejinę lempelę – tai Šventojo Tėvo dovana muziejui. Šiame kalėjime kalėjo pal. vysk. Teofilius, Dievo tarnas vysk. Mečislovas Reinys, o Dievo tarnas vysk. Vincentas Borisevičius čia buvo ir sušaudytas.

 

Popiežius Pranciškus, išėjęs iš muziejaus, atvyko prie paminklo okupacijų aukoms atminti greta Lukiškių aikštės, kurioje sutikti Popiežių susirinko apie 4000 žmonių. Prie paminklo jį pasitiko ir gėles jam įteikė arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir tremtinė Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė.

 

Prie paminklo Popiežius padėjo puokštę gėlių ir meldėsi šiais žodžiais: „Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypač bejėgių ir pažeidžiamųjų teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja.“

 

Po maldos popiežius Pranciškus atsisveikino su susirinkusiais žmonėmis ir, juos palaiminęs, pajudėjo Apaštalinės nunciatūros link.

 

Ankstų pirmadienio rytą popiežiaus lėktuvas pakilo iš Vilniaus tarptautinio oro uosto ir išskrido į Latviją, kurioje Šventasis Tėvas apsilankė Latvijos prezidentūroje, padėjo gėlių prie Laisvės paminklo, skirto Latvijos nepriklausomybės karo didvyriams, dalyvavo jų pagerbimo ceremonijoje, dalyvavo ekumeninėje maldoje Rygos liuteronų katedroje bei lankėsi katalikų Šv. Jokūbo katedroje.

 

Vėliau iš Rygos uosto sraigtasparnių aikštelės popiežius Pranciškus sraigtasparniu perskrido į Agluoną, kur lankėsi Latvijos katalikų centru laikomoje Agluonos bazilikoje ir po Šv. Mišių Dievo Motinos šventovėje popiežius atsisveikinęs sraigtasparniu grįžo į Vilnių. Iš kurio antradienį išvyks į Estiją – paskutinį savo vizito Baltijos šalyse tašką.

 

Vizito reikšmė

Vizito metu popiežius Pranciškus džiaugėsi Lietuva, jos žmonėmis, tikinčiaisiais bei valdžios pareigūnais, kurių dėka pavyko organizuoti šią popiežiaus kelionę.

 

Žinoma, visada kylant kontraversiškoms mintims bei išsiskiriant nuomonėms, tenka kelti klausimą, kokia šio vizito vertė, kokia nauda. Deja, nusakyti šio vizito vertės neįmanoma, nes kiekvienas žmogus ją suvokia savaip.

 

Popiežiaus vizito metu viešoje, internetinėje erdvėje spėjo pasirodyti daug įvairių nuomonių. Kol vieni tyliai džiaugiasi ir mintyse laimina Dievą už tokią patirtį, kiti garsiai peikia vizitą, peikia Bažnyčią bei žmones, kurie prie to prisidėjo. Tiesa, paaiškėjo, kad dalis neigiamos nuomonės reiškėjų yra iš tų pačių Rytų, iš kur dezinformacija sklinda jau daug dešimtmečių. Suprantama, kad lietuvių, kitų Baltijos šalių moralės, dvasinio stiprumo bei vienybės sužlugdymas yra labai palankus tuomet, kai viešpatauja pavydas, keršto troškimas ar tiesiog priešiškumas. Suprantama, kai visa tai daroma dėl pinigų, bet sunkiai suprantama, kai tai daroma tik norint įpiršti savo nuomonę.

 

Deja, nuomonių priešiškumas religiniu klausimu visada bus. Tačiau reikėtų įvertinti, kad žmonių sąmoningumas yra stipresnis už bet kokią negatyvią ar pozityvią reakciją. Sąmoningumas, kai žmogus savo nuomonę susidaro ieškodamas tikrų informacijos šaltinių ir domėdamasis bei patikrindamas tai, ką išgirsta.

 

Popiežiaus Pranciškaus vizitas į Lietuvą turi labai plačią ir religinę, ir politinę, ir vertybinę reikšmę. Popiežiaus vizitas ir jo pamokslai, į kuriuos įjungta ir Lietuvos istorija bei stiprybė, leidžia suprasti, kad Vatikanas mato Lietuvoje krikščioniškąją dvasią. Ne ateistinę, kuri linkusi tik griauti, bet krikščioniškąją, kuri linkusi augti, tobulėti, kurti. Popiežiaus vizitas ir palankumas parodė tvirtą sąjungą su Vatikanu ir ryšį ne tik su Bažnyčia, bet ir su visu 1,2 mlrd. pasaulio žmonių.

 

Tikinčiųjų, maldininkų, piligrimų reakcija į popiežiaus vizitą parodė, kad tikėjimas nemiršta, dar neužgesęs. Jis vis dar gyvas ir jam reikia tik ugnies. Su ta ugnimi ir atvyko popiežius Pranciškus ir užkūrė dar didesnę ugnį tikinčiųjų širdyse bei įžiebė mažą kibirkštį tebeieškančių Dievo savo širdyse.

 

Lietuvos piligrimų popiežiui Pranciškui išsakytas prašymas aplankyti Lietuvą bei jo liudijimas, kad pas jį sapnuose atėjęs angelas liepęs važiuoti į Lietuvą, bei pats jo vizitas įrodė, jog Lietuva – nėra kaimas tarp Vakarų ir Rytų. Lietuva – valstybė, kurioje gyvena svarbią vietą ir reikšmę pasaulyje užimantys lietuviai.

Daugiau nuotraukų – galerijose: