Dingo be žinios
Statistikos skelbiamais duomenimis Lietuvoje kasmet užregistruojama maždaug 2000 dingusių žmonių. Apie 70-80 proc. surandami arba atsiranda patys. Kiti dingsta be jokių pėdsakų.
Kiekvienas pradingęs žmogus yra ne tik skausmas artimiesiems, bet ir galvosūkis policijos pareigūnams. Ypač tokie atvejai, kurie nuo pat pradžių atrodo neįtikėtini ir logiškai nepaaiškinami. Juk žmogus ne adata šieno kupetoje, kad taip imtų ir be niekur nieko pradingtų. Tik gal nesugebam įminti šių mįslių ir surasti ryšius ir priežastis.
Dažnai randame policijos suvestinėse ar išgirstame žinių metu, kad ieškomas vienas ar kitas žmogus, besislapstantis nuo alimentų, nuo ikiteisminio tyrimo ar vengimo atsakyti už padarytą nusikaltimą arba senas neįgalus žmogus pasiklysta ir neranda kelio namo. Bėga iš namų ar globos įstaigų paaugliai, susipykę su suaugusiaisiais, norėdami juos pagąsdinti. Būna, kad motinos ar tėvai užgeria ir po keletą dienų palieka vaikus be priežiūros ir maisto. Tačiau būna ir kitokių, daug įdomesnių atvejų. Lyg žmogus ir dingo, lyg ir neranda, bet jaučia (o kai kas ir sutinka), kad jis tik paprasčiausiai slapstosi nuo savo artimųjų.
Atvejis, apie kurį gana ilgą laiką po trupinėlį teko rinkti žinias ir faktus, kalbėtis su daugeliu žmonių, nėra eilinis.
Mirus vyrui, 2011 metų rugsėjo mėnesį likusi našle jauna moteris Jolanta (vardas pakeistas) turėjo viena prisiimti dar didesnę atsakomybę auginti ir auklėti be tėvo likusius du mažamečius vaikus. Pagrindas po kojomis buvo pakankamai tvirtas: butas Jiezne, sodyba Birštono seniūnijoje, darbas tame pačiame Jiezne, kur ir gyveno. Darbą turėjo, motiną, netoli gyvenančią, irgi turėjo. Ko trūko, kad būtų galima kabintis į gyvenimą?
Apie moters dingimą Prienų policijos komisariatas paskelbė 2012 metų kovo 21 d., buvo įdėtas skelbimas vietinėje spaudoje.
Kur galėjo dingti jauna moteris? Gal kas pagrobė ar suviliojo pažadais ir išvežė į užsienį darbams, gal… Logiškai galvojant, netekties skausmas ir stresas jau turėjo būti praėjęs, ir moteris turėjo rimtai mąstyti apie tolimesnį savo gyvenimą ir vaikų ateitį.
Grįžkime šiek tiek atgal. Kaip pavyko sužinoti, iš darbo Jolanta buvo atleista už pravaikštas, nes darbdavys buvo atsiuntęs įspėjimą, kadangi nuo vasario 27 d. neina į darbą ir neinformuoja apie priežastis. Kodėl jinai nėjo į darbą? Ką ji veikė? Kokia priežastis paskatino moterį palikti du mažamečius vaikus ir kažkur dingti, neįspėjus artimųjų apie savo ketinimus?
Jiezno seniūnijos socialinė darbuotoja Birutė Mockevičienė sakė, kad2011 m. lapkričio mėnesį Jolanta buvo atėjusi tvarkytis dokumentų dėl išmokų vaikams, tačiau2012 m. sausio mėnesį, kai reikėjo vėl pateikti prašymus, ji nepasirodė. Kovo mėnesį jos motina paskambino ir pranešė, kad dukra dingo.
Vėliau Jolantos motina kreipėsi į Prienų rajono savivaldybę dėl laikinosios globos vaikams paskyrimo. Tokį įsakymą administracijos direktorius Algis Marcinkevičius pasirašė2012 m. balandžio 12 d. Vaikų globėja buvo paskirta jų močiutė ir kiekvienam vaikui paskirtos išmokos po 520 Lt.
Kaip pasakojo Prienų policijos komisariato viršininkas Dainius Janavičius, pradingėlės paieškos užtruko 8 mėnesius, nes moteris migravo per tris rajonus, todėl buvo sunku nustatyti jos buvimo vietą. Jau atrodo aptinki viename rajone, kol pareigūnai nuvyksta, ten jos jau nebėra. Pavyko rasti tik lapkričio 6 dieną pas ūkininką Balbieriškio seniūnijoje. Pasak Prienų PK viršininko D. Janavičiaus, paieškos vyko labai rimtai, buvo pasitelkta kriminalinė policija, speciali technika, tad neatsakingas pilietės žingsnis valstybei kainavo daug. Tačiau kol kas nėra įstatymų, pagal kuriuos taip pasielgęs žmogus turėtų atlyginti patirtus nuostolius. Pasak pareigūno, moteris paaiškino, kad ji yra laisvas žmogus ir gali gyventi bei dirbti ten, kur nori. Tačiau turėtų būti nubausta už vaikų nepriežiūrą, už nesirūpinimą ir motinos pareigų neatlikimą. Ir tuo turėtų užsiimti Vaiko teisių skyriaus specialistai.
Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių skyriaus vedėja patvirtino, kad su moterimi kalbėjosi ir aiškinosi jos poelgį. Pasak jos, administracinio poveikio priemonės taikytos nebuvo, nes vaikai gyveno geromis sąlygomis. Jolanta prašymą sugrąžinti jai vaikus parašė lapkričio 13 dieną, o išmokų mokėjimas jau nutrauktas.
Tačiau apie šiuos įvykius visai kitos nuomonės Birštono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjas, patyręs teisininkas Antanas Grušelionis. Kadangi minėta „pražuvėlė“ gyvena Birštono savivaldybės teritorijoje su savo motina ir vaikais, todėl ji yra stebima ir šios savivaldybės atsakingų specialistų. A. Grušelionis teigia: „Negalima traktuoti, kad Jolanta vaikus prižiūrėjo ir jais rūpinosi. Tada kam ta globa buvo paskirta? Ar tai nėra pažeidimas? Palikti vaikus be pateisinamos priežasties tai ir yra vaiko teisių pažeidimas, ir mes būtume pritaikę poveikio priemones. Dabar nors moteris ir grįžusi pas vaikus, mes šią šeimą stebėsim. O pagal galiojančius įstatymus šeima turėtų būti priskirta prie socialinės rizikos šeimų“.
Nuo ko slapstėsi moteris 8 mėnesius, niekas ir nežino tikslių priežasčių. O kalbų, kaip ir reikia tikėtis, yra įvairių.
Ūkininkė, pas kurią buvo oficialiai įsidarbinusi pradingusioji, sakė nežinojusi, kad jos pasamdyta darbininkė yra policijos ieškoma. Darbui ūkyje ieškojo žmogaus ir padavė skelbimą į laikraštį. Kai paskambino Jolanta, su ja susitarė susitikti Alytuje prie parduotuvės. Iš ten ją ir parsivežė į namus, apgyvendino ir oficialiai įdarbino. Pasak ūkininkės, moteris turėjusi dokumentus, drabužius darbui ir maisto. Jos darbu šeimininkai buvo patenkinti. Tik apie save naujoji įnamė pasakojo mažai, tik kad miręs vyras, o apie vaikus – nė žodžio. Per išeigines važiuodavo į Alytų (bent taip sakydavo). Pas minėtus žmones Jolanta dirbo apie mėnesį, nes netrukus buvo surasta policijos. Ir tada šeimininkai buvo geri – leido atsivežti mažesniąją mergytę pas juos ir gyventi, mat berniukas jau lanko mokyklą ir galėjo toliau gyventi su močiute.
Ūkininkė sakė, kad prieš Šv. Kalėdas Jolanta per išeigines išvažiavo ir nebegrįžo. Šeimininkams atsiuntusi žinutę, kad ją atleistų iš darbo, mat žadėjo įsidarbinti arčiau namų, gyventi su vaikais.
Neseniai teko domėtis, ar Jolanta kur nors dirba, ką veikia. Pasirodo, pažado ieškotis darbo pas vietinius ūkininkus netesėjo. Sako, nusprendė važiuoti į Alytų ir ten stoti į darbo biržą. Įdomu, ar ir dabar, jeigu Jolanta apsistos kažkur kitur, valstybė mokės už jos gastroles ir vaikų globą? Ir kas gali paneigti, kad čia nėra naujas sukčiavimo būdas? Moteris keliauja, kur nori, o mes, geri tetos ir dėdės, mokame iš skylėto valstybės biudžeto. Šį kartą už Jolantos gastroles valstybė sumokėjo apie 10 tūkstančių litų. Gal atsiras ir pasekėjų? Bet kas atlygins moralinę žalą vaikams, kas apgins jų teises, kai nesirūpina jų mylimiausias ir brangiausias žmogus?
Galima akmenį mestelėti ir į policijos daržą. Ieškomo žmogaus nuotraukas reikėtų dažniau skelbti laikraštyje ar atspausdinti plakatus, pakabinti juos matomoje vietoje. Be to, gerai būtų naujesnė nuotrauka, o ne dešimties metų senumo.
Stasė Asipavičienė .
