Per laukus ir vėl nuvilnijo gardus spirginamų lašinių bei kepamų blynų kvapas. Ech, dar vienas pavasaris ne už kalnų. Rodos, tik ką puošėm žaliaskarę – ilgos ir nuobodžios žiemos pranašę, o jau pamiršę, kaip burnodami šlavėme nuo kilimų jos spyglius, atlapoję paltus ir striukes laukiame pavasario. Saulės. Tos saulės, kurią, rodos, pamatę ryškiai šviečiančią tuoj mesime visus darbus, visus galvą kvaršinančius rūpesčius ir, pasiėmę vos pėdą dengiantį vasarinį apavą, skriesime į saulėtąjį jodo bei kitokių, kartais ir nelabai sveikatą puoselėjančių, medžiagų prisotintą pajūrį…

 

Reikia pripažinti, kad tokie eksperimentai kovo pradžioje dažniausiai baigiasi kalnais vienkartinių nosinių, krūvomis peršalimus gydančių preparatų, sandara bei svoriu prilygstančių restoranų meniu išvardintiems patiekalams, ir liūdnu žvilgsniu į pilkai nutapytą tragišką peizažą pro langą.

 

Bet tai yra pats nuostabiausias būdas sužinoti, kas ką myli ir prisimena. Kas kam paduos ranką bėdoje, o kas atkiš pagaliuką ir dar giliau į bėdą pastums. Ne, mielieji, klausimas ne apie tai, kiek draugų jus prisimena. Klausimas, kiek draugų prisimenate jūs patys.

 

Pakliuvus į ligos patalą, atsiranda labai daug laisvo laiko. Nors, tiesą pasakius, pagal visatos sandaros principą mūsų laikas lekia dar greičiau ir nejudėdami senstame greičiau, negu judėdami.

 

Pagal visatos dėsnius kuo greičiau judame per kosmosą, tuo lėčiau mums laikas eina. Jau keliasdešimt metų gyva idėja (kuri, beje, įrodyta ir moksliniais eksperimentais), kad dideliu greičiu pakeliavę kosminiu laivu ir sugrįžę į Žemę būtume jaunesni nei čia sėdintieji ir nejudantieji. Galima sakyti – laiko mašina.

 

Matyt, tai bando pasiekti ir kelių chuliganai, lakstydami dvigubai didesniu… nei protu suvokiamas greitis. Taigi ve, guli karste po avarijos. Ir jauni, ir gražūs. Jauni amžinai.

 

O mums, lėtapėdžiams, laikas ir eina greičiau, ir senstam, ir ligos kamuoja. Peršalimas kiekvienais metais tampa didžiausiu iššūkiu organizmui. O kai guli lovoj, tai ir mintys užpuola keistos. Kažkodėl visiems atrodo, kad ligos patale žmogus tampa nereikalingas, niekam neįdomus, bet gal… būtent ligonis pagaliau randa laiko prisiminti tuos, su kuriais seniai bendravo.

 

Per krūvas rūpesčių, didelį reikalą paplepėt su vienu draugu ar kaimynu, pažiūrėti kokią nors (kad pailsėtų) laidą, o paskui po tiek darbų – dar pailsėti, neretai pamirštame tuos, kuriems žadėjome paskambinti kitą savaitę… prieš metus.

 

Tik tuomet, kai užklumpa liga, prisimeni, kiek turi draugų, giminių, pažįstamų, kada paskutinį kartą turėjai laiko pasirūpinti kitais. Skaudžiausia, kai supranti, kad artimo žmogaus skambutis ir užuojauta yra kur kas daugiau, negu davei tu pats.

 

Ne visada įvertiname draugų norą padėti, ne visada įvertiname, kodėl kažkas nori padėti. Dažnai giriamės padarę gerą darbą, liaupsiname tuos, kurie patys giriasi ir pamirštam tuos, kurie visada gelbėjo. Tyliai. Be pasigyrimų. nes to jie norėjo. Jie nori padėti ne tam, kad užsidėtų pliusą ar varnelę ir Šventam Petrui prie dangaus vartų panosėj mojuotų, bet tam, kad pasaulis būtų šviesesnis. Kad net ir neįvertinta pagalba atneštų gėrį, jei ne svetimai širdžiai, tai bent jau savai.

 

Ar dažnai išgirstame: „Padariau, ką galėjau“? Ar tai gynyba, jog „nieko nedariau ir tingiu daryti“, ar tai „būčiau Dievas – padaryčiau dar daugiau“, o gal „kiek man leidai daryti, tiek tau ir padėjau“?

 

Pagalba – sunkiai apibūdinamas žodis. Sunkiai įvertinamas ir sunkiai išpildomas.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close