home Lietuvoje Kas kaltas ar kas nekaltas?

Kas kaltas ar kas nekaltas?

Lietuvą vėl sudrebino skaudus likimas to, kuris pats apsiginti negali. Lietuva, net ir vadovaudamasi savo Konstitucijoje numatyta prievole ginti ir saugoti savo piliečius, prarado vieną iš tų, kuris ateityje pats būtų gynęs ir saugojęs tokius pat, negalinčius apginti savęs.

 

Tiesa, šioje vietoje reiktų atkreipti dėmesį į žodį „Lietuva“.

 

Keturmečio mirtis, kurią sukėlė jo artimiausių šeimos narių smurtas, sukrėtė Lietuvą. Visoje šalyje užsižiebė žvakutės, skirtos palaikyti berniuką, jau pralaimėjusį kovą prieš valdžios pareigūnus. Ir vėl. Ne jo sielą, ne jo lengvą pomirtinį kelią, bet palaikyti berniuką kovoje prieš valdžios pareigūnus. Dar tiksliau, kovą jo vardu. Ir vėl.

 

Lietuva nepriklausoma jau beveik 27 metai. Tačiau kasmet ji menksta. Menksta dėl emigracijos, menksta dėl garbaus amžiaus žmonių kelionės anapus, menksta ir dėl jaunųjų savo piliečių mirčių. Kasmet dėl ligų ir smurto anapus iškeliauja ne vienas vaikas. Ne vienas mūsų pasaulį palieka savo noru.

 

Tiesą pasakius, taip būdavo visada. Vaikų mirtys visada lydėjo ne tik mūsų šalį, bet ir visą pasaulį. Tačiau retsykiais šios mirtys pareikalauja didesnio visuomenės nuomonės atgarsio.

 

Sunku, kai vaikas iškeliauja dėl ligos, dar sunkiau, kai savo noru, tačiau kai jis iškeliauja svetimomis rankomis – rodos, nedovanotina. Ir tuomet iškyla du klausimai – kas kaltas ir kaip nubausti.

 

Tačiau ką daryti, kad daugiau to nebūtų – nepataria niekas. Kaip visuomet, dvi tris savaitės vyksta „pilietinis karas“, o tada visi grįžta į savo minkštus fotelius, prieš save pasideda lėkštę su gardžiai kvepiančiu kepsniu ir tyliai kikena žiūrėdami televizijos laidas, besityčiojančias iš žmonių ar gyvenimiškų istorijų.

 

„Tam yra specialistai“.

 

Gal reiktų pažvelgti plačiau? Gal reiktų paklausti, ką mes padarėme, kad tai nenutiktų?

 

Ko gero, į šį klausimą atsako kaimynai. Taip, tokios beveik mitologinės būtybės, kurios po kiekvieno sunkaus ar ne itin sunkaus nusikaltimo arba nelaimės drąsiai pripažįsta: „Tai joooo, girdėjau, mačiau...“. Bet kodėl nieko nepadarei?

 

Bijojo. Bijojo lėtai padėti šakutę į lėkštę, atsistoti iš fotelio, prieiti prie telefono ir surinkti tris skaičius – 112. Tiesa, dar neteko girdėti atvejo, kad atvažiavę policijos pareigūnai ir pamatę sužalotą vaiką numotų ranka ir nieko nesiimtų.

 

Plačiose erdvėse pasirodė reikalavimai atsistatydinti ir visiems vaiko teisių priežiūros specialistams, socialinės apsaugos specialistams, na, ir, žinoma, ministrui.

 

Šioje vietoje kyla klausimas, ar porą mėnesių dirbantis ministras kaltas, kad asmeniškai nesidomėjo šia šeima? Viena iš tūkstančių visoje Lietuvoje?

 

Žinoma, specialistų atsakomybė didesnė, tačiau vėl klausimas. Kai dėl taupymo ir socialinės globos pokyčių visoje Lietuvoje bandoma sumažinti globos namuose gyvenančių vaikų skaičių, ką daryti su vaikais, kurie auga šiltuose, tvarkinguose namuose, pamaitinti, tačiau engiami tėvų, kuriems trūksta socialinių įgūdžių?

 

Atimti? Gal reikėtų prisiminti Norvegijos atvejį, kai lietuviai dėl Norvegijos vaikų teisių tarnybos atimto lietuvių vaiko vos nesukėlė tarptautinio konflikto ir karo? Nedaugelis žino, ir kaip atrodo vaiko paėmimas iš šeimos. Kai vaikas supranta, jog daugiau nebematys tos šeimos, su kuria, nors ir ne visada jam maloniomis akimirkomis, gyveno. Kai jis paimamas ir išvežamas į kažkokį pastatą su daugybe kambarių, kuriuose gyvena krūva kitų vaikų. Ne tik švelnių, knygas skaitančių „moksliukų“, bet ir neklaužadų. Išvežamas į kalėjimą, kuriame net nėra galimybės išvysti artimuosius. Nedaugelis žino kaip atrodo tos ašaros ir širdį veriantis klyksmas.

 

Nežinome, o teisti skubame. Iš karto visuomenėje paplito noras nusižengusius tėvus nužudyti, sudraskyti, nukankinti. Nuskambėjo ir pasiūlymai įkalinimo įstaigose dienas leidžiantiems tautiečiams „susitvarkyti“ su naujais būsimais kaimynais. Iš tikrųjų sunku įsivaizduoti, kokia būtų tinkamiausia bausmė už tokį artimiausių vaikui žmonių žiaurumą. Tačiau vėlgi klausimas – kokioje visuomenėje gyvename, kuri vos per porą dienų prigalvoja tiek įvairiausių kankinimo ir susidorojimo būdų. Kada tas jų žodžiuose slypintis žiaurumas išsprūs jų veiksmais.

 

Jeigu visuomenės sąmonėje vyrauja toks žiaurumas, kodėl gali būti keista, kad jos dalis – moteris su savo išrinktuoju – tą žiaurumą ir išleido į viešumą? Kodėl keista, kad prieš vaikus Lietuvoje smurtaujama kasdien? Kalbame apie patyčias mokyklose, žiūrime patyčias per „santykių aiškinimosi“ laidas televizijoje ir esame įsitikinę, kad solidariai kovojame su patyčiomis.

 

Kaip visuomenė, pati palaikydama patyčias, gali tikėti, kad tos patyčios nepakenks jai pačiai? Gal vis tik reikėtų atsigręžti į save ir pažiūrėti, ar ne mes prisidedame prie patyčių ir smurto augimo šalyje. Ar ne mes, ignoruodami garsus iš kaimyno buto, prie to prisidedame? Ar ne mes, žiūrėdami patyčių laidas, didiname jų reitingus ir leidžiame uždirbti dar daugiau pinigų? Ir vėlgi ar ne mes, žiūrėdami tas pačias laidas, nerandame laiko savo vaikams ir nežinome, kas vyksta mokykloje, ką jie išgyvena?

 

Jeigu žmogus kasdien surūkydamas po cigaretę ar išgerdamas alkoholio ilgainiui pripranta ir tuo mėgaujasi, argi mes, kasdien stebėdami ir leisdami kitiems smurtauti, patys nepriprasime ir nepradėsime tuo mėgautis?

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close