Miškininkų kelionė po Austrijos ir Italijos Alpes

Jau dešimtmetį Prienų miškų urėdijoje gyvuoja tradicija Miškininko dienos proga surengti pažintinę ekskursiją į tolimesnius kraštus. Jau aplankyta Slovakija, Čekija, Vokietija, Rumunija, Vengrija, Estija, Latvija, Lenkija, Baltarusija. Šių metų kelionės maršrutas nusidriekė ir iki kalnuotosios Austrijos bei šiaurės Italijos.

Lietuvoje jau ruduo, dienos kasdien vis vėsesnės, o taip norisi dar saulės ir šilumos. Tad ir kelionė į šiltuosius kraštus leido visa savaite pailginti vasarą.

Važiuodami per Lenkiją nemažai sužinojome ir apie šią kaimyninę šalį, kurią su mumis sieja daug istorinių saitų. Kelionės vadovė Lina pateikė ne tik istorinių faktų, bet ir tokių dalykų, kurių mes nežinojome, o gal neatkreipėme į juos dėmesio. Taigi teko atsakant į viktorinos klausimus išsiaiškinti „septynis Lenkijos stebuklus“, sužinoti, kas šiai tautai ir šaliai yra svarbiausia, kuo jie didžiuojasi.

Lenkija kiekvienam buvo daugiau ar mažiau pažįstama, o prieš akis atsivėrę kalnuotosios Austrijos vaizdai privertė prilipti prie autobuso langų ir aikčioti stebint gražiai sutvarkytus, gėlėse skendinčius miestelius. Atrodė, kad tai – ne tikrovė, o spalvinga ir graži pasaka. Austrija ypatinga ne tik savo gamtos grožiu, keliais, išvystyta infrastruktūra, bet ir tuo, kad turi daug kaimynų, net 8. Tačiau Austrija neturi savo kalbos…

Kadangi 60 proc. Austrijos sudaro Alpių kalnai, stengiamasi išnaudoti kiekvieną žemės lopinėlį. Kalnų šlaituose įkurti vynuogynai, ganosi pieninės karvės bei mėsiniai galvijai.

Kelionė įspūdinguoju Vachtau slėnio keliu, grožintis sodria pievų žaluma, gražiai nameliais, neprailgo. Iš Diuršteino, seno vyndarių miestelio, plaukėme didžiausia ir įspūdingiausia Europos upe Dunojumi iki Melko. Melkas laikomas vienu didžiausių Austrijos kultūros židinių, kuriame gausu muziejų, vienuolynų, bažnyčių, bibliotekų.

Aplankėme ir garsiojo muziko Mocarto gimtąjį miestą Zalcburgą su jo įžymybėmis: Mirabelos sodu, Zalcburgo pilimi ir gražiąja miesto gatve Getredegasse. Visiems nuotaiką pakėlė apsilankymas Melburno pilies soduose, fontanai su „siurprizais“, po kurių nė vienas neliko sausas…

Žavėjomės viskuo, kas buvo mums neįprasta – aukštais kalnais, tarsi prisagstytais mažučių, gėlėmis išpuoštų nameliukų, vynuogynų. Visgi buvo ir neįprastų dalykų, leidžiančių pajusti gamtos galybę ir didybę. Tai didysis Lichtenšteino tarpeklis, kuriame kalnuose išgraužtu keliu iš įspūdingo aukščio garsiai krito vandenys. Tarpekliu iki krioklio pradžios teko eiti kelis kilometrus, tačiau ne veltui – tokį gamtos reginį ne dažnai tenka pamatyti. Ne mažiau įspūdingas buvo ir Krimm krioklys, tik iki jo eiti toli nereikėjo, bet įspūdžių ir gerų fotosesijų čia netrūko.

Tačiau daugiausiai emocijų paliko išvyka į Aukštutinį Tauerno nacionalinį parką, prie aukščiausiojo Austrijos kalno Grosgloknerio. Kvapą gniaužianti kelionė autobusu kylant vienu įspūdingiausių Europoje Alpių panoraminių keliu paliko be galo daug įspūdžių. Pačioje viršukalnėje buvo vos keli laipsniai šilumos, pūtė žvarbus vėjas, lijo lietus su šlapdribos priemaišom. O čia pat, vos už kelių šimtų metrų – aukštos ir snieguotos viršukalnės. Iš tiesų, vaizdas pritrenkia, ypač mus, lygumų gyventojus. Jau nekalbant apie pojūčius kylant serpentinais ir leidžiantis žemyn – ne vienam buvo nejauku ir šiek tiek baugoka. Bet tie, kas žavėjosi vaizdais, pamatė ir kalnų gyventoją švilpiką, ir kalnų ožį, pusiau laukinių arklių kaimenę ir, žinoma, besiganančias karves, ožkas ir avis.

Italijoje bene įdomiausia buvo pamatyti, o kai kam ir pasimaudyti didžiausiame Gardos ežere, kurį suformavo ledynai. Beje, šis ežeras yra labai gilus, švarus ir nepaprastai gražios smaragdinės spalvos. Juo galėjome gėrėtis ir nuo Monte Baldo kalno, ir važiuodami per Trentino regiono miestelius ir apylinkes.

Kelionės metu iš Austrijos įvažiavo ir į Vokietiją, po to – grįžome vėl atgal, nes toks buvo mūsų lankytinų vietų maršrutas. Vokietijoje teko laimė pamatyti (ir plaukti juo iki salos) dar vieną nuostabų ir įspūdingą ežerą. Tai vadinamasis Karalių ežeras (Koningssee), tyvuliuojantis pietinėje Bavarijoje.

Vieni aplankyti objektai sužavėjo savo didybe, kiti – grožiu, spalvomis. Galima tik stebėtis, kiek sukūrė Dievas, gamta ir žmogus. Vienas iš tokių objektų – reprezentacinė Hitlerio būstinė „Erelio lizdas“, kurią 1938 metais fiurerio 50-ojo gimtadienio proga pastatė jo draugai. Joje Hitleris priiminėjo svečius. Kalno viršukalnėje įrengtoje muziejaus ekspozicijoje matėme, kaip buvo statoma ši tvirtovė, kiek darbų buvo atlikta rankomis, nes tais laikais dar nebuvo galingos ir sudėtingos technikos.

Malonų įspūdį paliko nepaprastai gražus kalnuotas kraštovaizdis, senoviniai pastatai, vienuolynai, paminklai, muziejai ir siauros miestelių gatvės, skendinčios gėlėse. Nuostabą kėlė aukštai kalnuose įsikūrę vietiniai gyventojai, buvo įdomu, kaip jie ten gyvena, kaip privažiuoja iki namų, kuo užsiima, kai ateina žiema. Pasirodo, daugelio kaimų gyventojai turi ir papildomų verslų – augina vaistažoles, gamina vyną, sūrius. Nemažas pajamų šaltinis yra turizmas, ypač žiemos, kai į kalnus suvažiuoja slidinėtojai iš viso pasaulio šalių. Tačiau turėjome skaudžiai įsitikinti, kad mūsų atlyginimai neleistų ilgai atostogauti – čia pragyvenimo lygis aukštas, žmonių atlyginimai bent 3–4 kartus didesni už mūsiškius.

Visą kelionę pro autobuso langus bėgo nedideli gražūs kalnų miesteliai, kalnų masyvai, pervažiavome daugiau kaip 100 (į vieną pusę) kalnų tunelių, perėjų, tiltų, įveikėme per 4200 kilometrų.

Džiaugėmės kelione, galimybe pamatyti gražių ir įdomių dalykų, gėrėjomės kalnų didybe, puikiu kraštovaizdžiu. Bet po savaitės, praleistos svetur, vėl norėjosi savų lygumų, savų miškų ir Lietuvos oro. „Visur gerai, bet namuose geriausia…“ – senas lietuviškas posakis labai teisingas.

Kelionės – tai nepagydoma liga. Ne veltui sakoma, kad geriau už kalnus būna tik kiti, dar neaplankyti kalnai. Šia nepagydoma liga serga visas Prienų miškų urėdijos kolektyvas ir džiaugiasi laukdami, kad artėjant Miškininko dienai, kuri švenčiama rugsėjo trečiąjį šeštadienį, galės leistis į kelionę. Žinoma, tam pritars dabartiniai žinybos vadovai, kurie stengiasi, kad jų vadovaujami žmonės ne tik nuoširdžiai ir gerai dirbtų, bet ir pažintų aplinkinį pasaulį, praplėstų akiratį.