Redaktoriaus savaitė

„Dirvai duok, kas reik, kad jos palūkanų nori;/ Juk neprivalo ji tau duot, negavusi nieko“, – prieš du su pusę šimto metų apie mūsų žemiškąjį pradą rašė Kristijonas Donelaitis. Žemė, joje užaugęs daigas ir iš jo iškepta duona buvo svarbiausia, ką mūsų protėviai turėjo. Tai, kas jiems leisdavo gyventi, pamaitinti, na ir, žinoma, užsidirbti.

Atėjus rudeniui, per laukus praūžus spalvingiems dulkių viesulams, o grūdams bebaigiant sugulti į aruodus, į laukus pajudėjo kartais net kvapą sulaikyti priverčianti žemės ūkio technika. Atėjusi Europa tikrai privertė patikėti, kad Lietuvos žemė yra žemė, galinti maitinti, o ne dirvonuoti. Juduojantys arimai, iki sutemų laukuose burzgiančios motorizuotos „kamanės“ į mūsų aruodus atneša ne tik grūdų, bet ir meilę. Meilę savo kraštui. Puoselėjamam, o ne paliktam likimo valiai.

„Rudenio gėrybės“ Lietuvoje vėl pradėjo egzistuoti. Jos vėl sugrįžo. Kaip ir įvairių specialiųjų saugumo, priežiūros bei kontrolės ir baudimo įstaigų veiklos rezultatai.

Ko gero, reikėtų rinkimus rengti kas mėnesį. Gal tada specialiosios tarnybos visus galimus piktnaudžiavimus bet kokia pinigine išraiška tirtų ne pagal Seimo ar savivaldybių kadencijų tvarkaraštį, bet siekdamos kuo greičiau sustabdyti nusikalstamą veiklą?

Valstybinių institucijų galvų ridenimą pradėjusios nuo maisto gamybos įmonių, specialiosios tarnybos įsisuko ir į rudens gėrybių „dorojimo“ įrankius platinusias įstaigas. Tiesiog gražu pažiūrėti, kaip eilinis žulikėlis ar nelabai gaiviuosius gėrimus plastikinėje taroje mėgstantis pirkėjas prekybos centre užkliūna griežtai nusiteikusiems apsaugos pareigūnams. Žinoma, ir 2–3 eurai – pinigai! Tačiau prakalbus apie milijonus eurų iš valstybės biudžeto „suvalgančius“ verslininkus ar politikus, saugumo tarnybos dirba atsargiai – reikia nusikalstamą veiklą stebėti keletą mėnesių ar net keletą metų, kad tik viskas būtų aišku ir niekas nepabėgtų! Bet kas gi bėgs? Kam bėgti, jei išgrobstyti milijonai virsta tūkstantinėmis išmokomis advokatams ir investuojami į kelerius metus teismuose strigusias bylas, kurios vis atnaujinamos ar perkvalifikuojamos, nes taip ilgai atidžiai stebėjus dar liko tiek neaiškumų! O galiausios tos bylos pasineria į laiko ir užmaršties dulkes.

„Karas – pats geriausias verslas“, – sako ne tik daugelis verslininkų ir politinių vadovų, turintys bendrų interesų karo pramonėje. Taip prieš daugiau kaip 70 metų sakė ir ne itin sėkmingas verslininkas Oskaras Šindleris, Antrojo pasaulinio karo metais atradęs aukso gyslą. Aukso gysla – aliuminio puodai!

Pačioje karo pradžioje vienoje iš labiausiai nacių pamėgtoje kavinėje susipažinęs su aukščiausiais nacistinės Vokietijos kariuomenės vadais, pelnęs jų palankumą, o simpatijas – kyšiais, Oskaras Šindleris užkūrė verslo mašiną. Ne mašiną, bet visą gamyklą! Pasinaudodamas tuo metu pigiausia darbo jėga – žydų kilmės darbininkais, senoje metalinių indų bei įvairių gaminių gamykloje įkūrė įmonę, kuri išskirtinėmis sąlygomis kariuomenei teikė aliuminio puodus, puodelius, stalo įrankius. Susikrovęs didelius turtus, O. Šindleris pradėjo gaminti ir amuniciją. Tiesa, ši gamykla veikė jau tuo metu, kai jo verslo interesus aplenkė pagarba tautai, uždirbusiai jam milijonus. Po karo O. Šindleriui, išgelbėjusiam daugiau kaip 1000 žydų gyvybes, buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

Iškilęs Lietuvos kariuomenės ypač aukštomis kainomis įsigytų įrankių skandalas verčia susimąstyti. O gal iš tikrųjų maisto gamybos ir stalo įrankiais galima sustabdyti karą?

Padidėjus karinei grėsmei ir skyrus krašto gynybai dideles sumas pinigų, gal iš tikrųjų verta vietoj ginklų pirkti daugiau šaukštų, trumpikių ir pirštinių? Gal iš tikrųjų tik taip galima išsaugoti savo, savo vaikų ir viso pasaulio ateitį nuo sunaikinimo? Gal tik brangiems buities pirkiniams iššvaisčius karinį biudžetą galėsime išvengti karo? O jeigu taip elgtųsi visų valstybių aukščiausieji?

Argi nebūtų nuostabu, jei vietoj patrankų kanonados vyktų puota su lauko viryklėje išvirta ir garuojančia sriuba, iš puodų į lėkštes keliaujančia kareiviška koše ir begale įvairiausiu patiekalų, gamintų lauke su „aukso vertės“ įrankiais? Argi nebūtų pasaulis šviesesnis, jeigu didžiausios tokio „karo“ aukos viso labo susiėmę už pilvų stoviniuotų šalia „auksinių“ tualetų?

Argi jis nebūtų šviesesnis, jeigu vietoj „auksinių“ ginklų ir buities įrankių skaniausius patiekalus valgytų tauta, o ne ją kiršinantys ir į „šviesią“ prarają vedantys karvedžiai?