Redaktoriaus savaitė

Šaltis. Šaltis, kuris skverbiasi pro kiaurą langą, praviras duris, ir šaltis, kuris skverbiasi į sielos gelmes.
Rudenėjant į mūsų širdis ateina šaltis ne vien dėl to, kad saulė kyla vis žemiau, kad vis labiau vėsta oras, bet ir dėl to, jog keičiasi ir gamta. Medžiai dažosi auksine spalva, kuri akimirksniu pavirs į rudą pilkosios rudens simfonijos natą ir tarsi sugros gedulingą maršą besibaigiantiems metams.
Nors rudens gėrybės vis labiau užpildo aruodus, o mažieji mūsų „džiaugsmai“ iš mokyklos pradeda nešti pirmuosius savo pasiekimų įvertinimus, pilkėjanti aplinka, itin greitai tamsėjantys vakarai vis labiau skandina depresijos jūroje.
Vakarus jau tuoj užpildys įvairūs kultūriniai renginiai. Jau seniai įrodyta, kad žmonėms pradžiuginti reikia pramogos. Tačiau šią pramogą pasiims ne visi. Ne visi ir džiaugsis ja.
Namų rutina, gretimame ar tame pačiame kambaryje gyvenančių artimųjų nuolatinė draugija greitai vėl užklups ne vieną sodybą, namą, butą.
Ir kaip sunku įvertinti, kad būtent šis tamsusis metų laikas ir yra tas metas, kai mums nereikia kęsti kitų žmonių trūkumų, jų pasirinkto kelio kelių ir klystkelių ir tuo labiau gailėtis, jog esame ten, kur esame.
Tai metas, kai neapykanta gali virsti pažinimo džiaugsmu.
Kartais neįvertiname, kas yra bendravimas, kas yra žinios, kas yra mokymas. Juk dažnai pykstame, kai matome, kad kas nors neteisingai maišo blynų tešlą. Bet ar pykstame kada nors ant savęs, kad, užuot išmokę žmogų tą tešlą maišyti teisingai, mintyse linkime: „Taip tau ir reikia“?
Ar ne dažnai pykstame, kad kažkas neišplovė indų? Bet ar pykstame ant savęs, jog patys tų indų neišplovėme ir visą dieną žiūrėjome į lėkščių ir maisto likučių „natiurmortą“ virtuvės kriauklėje ar šalia jos?
Ar dažnai pykstame, kad mums artimas žmogus išeidamas iš namų nepasakė „iki, geros dienos“? Ar dažnai patys pribėgame, apkabiname ir į ausį sušnabždame tokius žodžius, kuriuos išgirdęs artimasis, pasidėjęs daiktus ant žemės, pasakys „dar pabūsiu…“
Ar tikrai šeimoje turime gyventi paskendę pykčiuose, apkalbose ir išminties semtis iš kriminalinių televizijos laidų? Ar tikrai turto nepasidalinantys broliai, dukrą vagimi vadinanti mama ar visomis kalbomis suprantamais laisvo elgesio moterį apibūdinančiais žodžiais besižarstanti kaimynė yra taisyklės, kurių išmokę mes pagal jas turime kurti ir savo šeimą?
Kurgi dingo pagarba? Pagarba ne šeimos nariui, ne kaimynui, ne nepažįstamam žmogui, bet sau. Kodėl taip negerbiame savęs ir paminame savo tiltus į kitų žmonių širdis?
Ar pykdami, keikdami ir kaltindami tikimės kada nors sulaukti šypsenos, pritarimo ir žodžio „ačiū“? O ar bandėte patys nusišypsoti ir ištarti žodžius „leisk, padėsiu“? Kuris vaikas išmoko parašyti pirmąją raidę neuždėjus savo rankos ir nerašant kartu? Kuris vaikas pats šakute įsidėjo pirmąjį kąsnį į burną?
Visiems reikia pagalbos, visiems galima padėti. Galima išmokyti, galima patarti, galima rekomenduoti. Žodžiai ir rūpestis nekainuoja nieko, tai kodėl mums juo nepasidalinus? Kodėl nenorime, kad ir kiti tuo dalintųsi?
Ruduo. Tai metas, kai galime visus lauko rūpesčius palikti gamtos dėsniams, atsisėsti šalia artimojo ir ištarti: „O žinai, kaip kartu galėtume padaryti šį kambarį gražesnį?“, „Žinai, galėčiau išmokyti tave pasigaminti ką nors skanaus“, „Ar žinai, kaip galėtume nudžiuginti vienas kitą ir kitus?“.
Ieškome laimės kitur. Rodos, ta laimė – koks nors pamestas ir gatvėje besimėtantis daiktas. Rodos, laimė tik ir laukia, kol ją rasi. Tiesiog loterijos bilietas „Telelaimė“ ar „Vikingų laimė“. Pažymėk 7 skaičius ir jeigu pataikysi, turėsi daug laimės. Nepataikysi – visą gyvenimą laimės neturėsi, visą dieną televizorių žiūrėsi ir skųsiesi, kad jame tavo gyvenimo istoriją rodo.
Pasodinkit gėlę. Ar ne laimė, kad jį pražydo? Ar ją pasodinote ne jūs? Ar ne jūsų dėka ši gėlė išskleidė nuostabų žiedą, subrandino sėklas, iš kurių išaugs šimtai kitų gėlių, apsaugojo nuo sunkių lietaus lašų skruzdėlių šeimyną ir pamaitino bičių avilį žiedų nektaru? Viena sėkla, akimirka darbo ir šimtai laimingųjų – ir visa tai padarėte jūs!
Ar niekada nepagalvojote, kad jūsų artimi žmonės, jūsų padedami, galėtų rasti savo pašaukimą, rasti jėgų kitiems darbams, kurie suteiktų laimę šimtams kitų žmonių? Ar niekada nepagalvojote, kad atsitiktinis tobulėjimas, domėjimasis, žinios ir sudėtingo žmogaus organo – smegenų darbas galėtų atrasti paprastą, natūralų vaistą, tarkim, nuo vėžio. Savitarpio pagalba gali sukurti milijonus laimingųjų ir į priekį pastūmėti visą žmonijos evoliuciją… Arba užsidaryti savyje ir išnykti amžių dulkėse, kartu nusinešant kito žmogaus viltis ir galimybę padovanoti laimę sau, kitiems ir mums patiems…