Autoparduotuvės: gerai ar blogai?
Ne tiek daug kaimuose likę parduotuvių. Atokių kaimų gyventojai daugiausia naudojasi autoparduotuvių, kurios užsuka 1–2 kartus per savaitę, paslaugomis. Vyresnio amžiaus žmonėms, kurie neturi galimybių pasiekti prekybos centrų, autoparduotuvė – vienintelis būdas įsigyti kasdienės paklausos maisto ir buities prekių. Žinoma, tai gerai, tačiau…
Štai viename kaimelyje stabteliu prie stovinčios „lapkės“ (taip kaimiečiai vadina autoparduotuvę). Keletas moterų perka duonos, mėsos, dešros, cukraus, druskos. Kainos čia žymiai didesnės negu prekybos centruose, bet ką padarysi – atvežta vos ne prie durų. Kaip pavyko sužinoti iš moterėlių, čia galima gauti prekių ir skolon, jeigu pritrūksti iki pensijos. Irgi neblogai, kad prekiautojai pasitiki žmonėmis ir padeda pakliuvusiems į nepavydėtiną padėtį.
Tačiau pasikalbinus žmones išgirstu ir ne visai gerų dalykų. Daugelis autoparduotuvių turi licenzijas prekiauti alumi ir cigaretėmis. Nieko baisaus, jeigu vasaros metu žmonės užsinori atsigaivinti šaltu alumi. Tačiau tai sudaro sąlygas ir girtuokliavimui. Kaime parduotuvės nėra, tad nei alaus, nei sidro ar paprasčiausio vynelio nenusipirksi, o autoparduotuvėje – galima. Ir dar skolon gali gauti.
Gretimame kaime vėl išsikalbame su žmonėmis – juk ne taip dažnai kaimo gyventojai gali išpasakoti savo problemas, nuogąstavimus ir pamąstymus, ne tik apie valdžią, bet ir apie kaimynus.
Žmonės sako, gerai, kad ta parduotuvė atvažiuoja, bet ji iš dalies žmones veda iš kelio. Darbingų jaunų žmonių vienas kitas kaime likęs, bet ir tie patys nenori dirbti. Pabandyk, sakė moterys, prisikalbinti kurį pakapoti malkų. Nebent gerklė dega, ir reikia taisyti sveikatą, tai tada stenėdami dirba. Bet kai nedirbi, tai nelabai yra už ką gerti. Ta „melžiama karve“ tampa pensininkai tėvai, kurie išlaiko tokius „lodorius“, moka už jų rūkalus ir alaus bambalius.
„Gyvena mūsų kaime Rasa (vardas pakeistas), kuri prižiūri savo motiną (tiksliau – gal motina ją saugo nuo nelaimės). Niekur nedirba, tik laukia motinos pensijos. Nuo vieno iki kito mėnesio pensijos pritrūksta, juk rūkalai ir alus gana brangūs. O dar ir pavalgyti reikia… Taigi geraširdžiai „lapkininkai“ duoda skolon kiek nori ir alaus, ir cigarečių. Kai senoji gauna pensiją, beveik visą ir atiduoda, ir vėl gyvena skolon… Nesvarbu, kad trūksta maistui ir vaistams. Aišku, prekiautojas padėtį puikiai žino, galėtų alus ir cigarečių skolon neduoti, tačiau jam svarbu biznis. Kol senoji gyva, skolą vis tiek atiduos. Tik kaip bus toliau, nes senoji jau seniai perkopusi 85 metų slenkstį“, – pasakoja moteris, užjaučianti savo kaimynę.
Kai prisikaupia didesnė suma, prekiautojas jau nenori duoti gėralų, tada dukra siunčia motiną, kad ta ašarodama prašytų šių „pirmo būtinumo prekių“. Turi eiti senolė, nes dukra keikia ir grasina užmušti. Taigi, peršasi išvada – būtų gerai, kad autoparduotuvėse nebūtų prekiaujama alumi ir cigaretėmis. Arba tokiems žmonėms skolon neduotų. O dabar pagal kažkieno sugalvotus įsakymus prašoma rodyti asmens tapatybės dokumentą, kad sumažėtų alkoholio vartojimas. Gal geriau būtų, kad mažiau prekiautų ir nevežiotų bent po kaimus alkoholio, kur ir taip gyvena nemaža dalis priklausomybę turinčių žmonių.
Kitas pusamžis rimtas žmogus pasakoja, kad jo kaimynas gyvena su girtuokliu sūnumi, kuris taip pat visą pensiją prageria. Ir kas ką gali padaryti? Be abejo, seniūnai viską puikiai žino, bet, sako, nieko nedaro, kad padėtis nors kiek pasikeistų.
Pamąstyti galime, galime ir padiskutuoti, bet, kaip sako kiti kaimo žmonės, atvykus pareigūnams tėvai išsigina, kad vaikai prieš juos smurtauja, nes bijo dėl savo gyvybės…
Gal ir nederėtų kaltinti autoparduotuvių savininkų, kad jie rūpinasi kaimo žmonėmis (žinoma, ne už ačiū). Bet norisi, kad prekiautojai būtų supratingi ir alkoholio skolon neduotų arba iš viso juo neprekiautų.
