BREXIT – skaudės ar ne?
Šių metų Joninės, ko gero, bus įrašytos į pasaulio istorijos vadovėlių puslapius.
Kai lietuviai linksmai šventė savo protėvių garbintą šventę, Jungtinės Karalystės gyventojai skubėjo į balsavimo kabinas. Migrantų krizės galutinai nukamuota senoji karalystė per daugelį metų nusprendė pagaliau tarti savo griežtą žodį atvirų sienų politikai.
Birželio 23 d. visų keturių Jungtinės Karalystės (JK) sričių – Anglijos, Velso, Škotijos ir Šiaurės Airijos – gyventojai skubėjo išreikšti savo valią narystės Europos Sąjungoje referendume. Kaip ir bijota Europoje, referendumo dalyviai pasakė Europos Sąjungai „NE“– na, tiksliau „Nebe“. Pirmoji para po referendumo rezultatų padarė tą patį, ką padaro ir eilinė globalinė katastrofa, tokia kaip kariuomenės įvedimas į Ukrainą arba atominės elektrinės Fukušimoje sprogimas. Per vieną parą akcijų biržose plaukiojantys pinigai „iš niekur“ pradingo „į niekur“. Manoma, kad akcijų kainų kritimas „pradangino“ 2 trilijonus Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. O visiems vakariečiams iškėlė klausimą – kas bus? Suprantama, papildomi ekonominiai „raiščiai“ nieko gero neduos.
Žinoma, kaip visada tokį atoveiksmį galima pavadinti „masine psichoze“, arba tiesiog „ekonominiu šantažu“. Paskubomis paskelbta „katastrofa“ kaip visada suviliojo dėl menkiausio laivo krestelėjimo šokančius „per bortą“. Nors Jungtinė Karalystė savo narystę turėtų nutraukti tik po dvejų metų, visi savo daiktus spėjo susirinkti jau pirmomis valandomis po referendumo rezultatų paskelbimo.
Beje, dabar dažnai minimas penkiasdešimtasis narystės Europos Sąjungoje (ES) straipsnis apibrėžia išėjimo iš narystės sąlygų tarp šalies-narės ir ES svarstymą bei derybas dėl ateities santykių. Nors JK visada turėjo išskirtines sąlygas bendrijoje ir nebuvo pagrindinė ES valdymo grandis, galima tikėtis, kad karališkasis salynas, net ir išstojęs iš ES, kartu su Bendrija bendradarbiaus įvairiais ekonominiais aspektais, kaip tai iki šiol daro 25 pasaulio valstybės, priklausančios Europos Sąjungos Užjūrio šalių ir teritorijų asociacijai (OCTA – Overseas countries and territories association). Iki šiol šioje bendrais prekybos susitarimais paremtoje asociacijoje yra ir keletas teritorijų, kurios pasitraukė iš ES pasikeitus jų valstybiniam statusui.
Nors daugelis kalba apie pesimistines ES prognozes, o konkrečiai – apie bendrijos griūtį, reikėtų paminėti, kad šiuo klausimu visuomet pesimizmą dalino ir kaimynai iš Rytų. Būtent į vieną ekonominį bloką susivienijusios Europos valstybės pakišo koją Rusijos energetinei monopolijai. Nors įvairūs strateginiai ir inžineriniai sandoriai leidžia Rusijai plėsti savo energetinius tinklus į Europą, atsiradusios energetinių išteklių alternatyvos (tokios kaip į Būtingę atkeliaujanti nafta, į suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje – dujos) iš Vakarų ir kitų žemynų stabdo jos ekonomikos augimą.
Nereikia pamiršti, kad ES prasidėjo nuo elementarios Europos anglių ir plieno bendrijos, kurios pagrindinis tikslas buvo sukurti bendrą anglių ir plieno rinką, panaikinti kiekybinius apribojimus, muitus ir mokesčius. Ją įsteigusios pirmosios šešios valstybės – Belgija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Vakarų Vokietija – siekė ne globalinio gėrio ir visoms šalims tinkamo socialinio modelio, bet efektyvesnės prekybos bei spartesnio ekonominio augimo. Per 40 metų sukurta sistema, leidžianti pasirūpinti jau ne tik prekyba, bet ir pačiais ES piliečiais, šį kelią nuėjo ne dėl simpatijų ar migracijos srautų reguliavimo, bet dėl tvarios ekonomikos, kuri leido visiškai Antrojo pasaulinio karo sugriautai Europai atsigauti ir vėl pakilti į galingiausių pasaulio regionų gretas.
Apie JK išėjimą iš ES kalbama ne tik dėl pačių salyno gyventojų pageidavimų pakartoti referendumą. Viduramžiais Anglijos nukariauta Škotija pasiekė, kad Jungtinės Karalystės parlamente 1998 m. būtų priimtas Škotijos aktas, kuriuo atkurtas Škotijos parlamentas. Būtent Anglijos užkariautos teritorijos – Škotija ir Šiaurės Airija – balsavo už Karalystės likimą ES. Iš visų regionų tik šios dvi ir jau tarptautiniu regionu tapęs Londonas labiau nori matyti JK Europos Sąjungos gretose. Tačiau viską sustabdyti gali būtent Škotija, nes būtent Škotijos parlamentas gali nesutikti su visos Karalystės noru išeiti iš Bendrijos. Paskelbus referendumo rezultatus, Škotijos parlamentas pabrėžė, kad, atsižvelgdama į škotų norą likti ES, Škotija ruošiasi iš karto surengti jau antrąjį savo asmeninį referendumą dėl nepriklausomybės nuo JK. Lygiai taip pat Šiaurės Airijos ir Airijos lyderiai – Nacionalistų (respublikonų) partija pabrėžė, kad dėl airių noro likti ES referendumas įvyks ir dėl Airijos bei Šiaurinės Airijos susivienijimo ir pasitraukimo iš JK.
Tokiu atveju didesnė griūtis lauktų pačios Jungtinės Karalystės, o ne Europos Sąjungos. Žinoma, viskas šiuo metu vis dar priklauso nuo derybų, kurios truks dar ne vieną ir ne du mėnesius.
Nereikia pamiršti, kad ekonominė sąjunga naudinga, kai vykdoma aktyvi, laisvoji prekyba, o ne jėgos struktūrų kontroliuojama planinė prekyba. Todėl siekis išlaikyti ekonominį stabilumą šioje JK pozicijoje privalės būti maksimalus.
