home Mokslas Archeologinis paveldas Prienų rajone

Archeologinis paveldas Prienų rajone

Prienų rajone yra 52 archeologinės vietovės, įtrauktos į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Kasmet archeologai dėl savo mokslinių interesų ar naujų objektų statybos arba rekonstrukcijos kasinėja įvairiose Lietuvos vietovėse. Remiantis Kultūros paveldo departamento duomenimis, 2015 metais buvo išduotas 451 leidimas atlikti archeologinius tyrimus. Iš jų keturi leidimai – vykdyti tyrimus Prienų rajone: spėjamoje Būdos (Valiūniškių) senovės gyvenvietės vietoje ir Jakniškių spėjamame senkapyje, Jiezno dvaro sodybos pastatų komplekse, Prienų, Mačiūnų piliakalnyje. Be to, dalyje rajono buvo atliekami žvalgomieji tyrimai ieškant naujų archeologinių vietovių. Jie apėmė taip pat ir gretimus rajonus. Informacija apie 2015 metų archeologinių tyrinėjimų rezultatus bus viešai prieinama, kai archeologai parengs tyrimų ataskaitas ir išspausdins straipsnį leidinyje ,,Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“. Na, o šiame straipsnyje apžvelgsime, kas apskritai yra laikoma archeologiniu paveldu, kokios ypatingos vietovės yra Prienų rajone, kas ir kodėl sulaukia archeologų dėmesio pastaraisiais metais.

 

Archeologinis paveldas. Kas tai?

Paprastai tariant, tai – apie žmonių praeitį liudijantys daiktai bei vietovės. Na, o šiek tiek sudėtingiau, bet išsamiau, archeologinis paveldas – tai archeologinės liekanos ir objektai bei kiti iš praeities epochų mus pasiekę žmonijos pėdsakai, kurių išsaugojimas ir tyrimas padeda geriau suvokti žmonijos istoriją ir jos ryšį su natūralia aplinka. Pagrindiniai informacijos šaltiniai yra kasinėjimai bei kiti žmonijos ir aplinkos tyrimo metodai. Archeologijos paveldas apima tiek žemės paviršiuje, tiek po vandeniu esančias struktūras, konstrukcijas, pastatų grupes, įsisavintas aplinkas, kilnojamuosius objektus, kitų rūšių paminklus bei jų aplinką (Europos archeologinio paveldo apsaugos konvencija, 1992 m. pasirašyta Valetoje). Toks archeologinio paveldo apibrėžimas pripažįstamas ir Lietuvoje, nes minėtąją Valetos konvenciją 1999 m. ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas.

Archeologinį paveldą sudaro daugybė elementų. Tai – piliakalniai, gyvenvietės, šventvietės, gamybos vietos, laidojimo vietos, mūšių vietos, įvairūs statiniai, akmenys su duobutėmis, įvairūs daiktai, pagaminti žmogaus, arba natūralūs objektai, turintys neabejotinų požymių, jog buvo žmogaus naudoti. Kad objektas būtų laikomas archeologiniu, jis turi būti gana senas. Pagal šiuo metu galiojantį Paveldo tvarkybos reglamentą (PTR 2.13.01:2011 ,,Archeologinio paveldo tvarkyba“) archeologiniais kultūriniais sluoksniais laikomi tie, kurie susidarė iki 1800 metų. Verta atsiminti, kad ne visi iš žemės iškasti daiktai yra archeologinė vertybė. Pavyzdžiui, iškastas II pasaulinio karo laikų šalmas nebus archeologinis radinys, nors ir būtų surastas naudojantis archeologiniu metodu.

 

Archeologinio paveldo apsauga

Teisinę apsaugą archeologiniai objektai, jų kompleksai ar vietovės įgyja tada, kai yra įtraukiami į Kultūros vertybių registrą bei nustatomas jų statusas. Pradedant nuo žemiausio lygmens, kai kuriems archeologinio paveldo objektams gali būti taikoma pirminė teisinė apsauga – objektas įtraukiamas į Kultūros vertybių registrą (vadinamas registrinis), tokių Prienų rajone yra 12. Kultūros ministro įsakymu objektas ar vieta gali būti paskelbti valstybės saugomais (Prienų r. yra 14). Na, o nacionalinės svarbos archeologinio paveldo objektai, patvirtinus tą faktą vyriausybei, skelbiami paminklais (Prienų r. – 26). Gausiausia archeologinių paminklų rūšis Lietuvoje – piliakalniai ir prie jų esančios papėdės gyvenvietės (ne išimtis ir Prienų rajonas). Kultūros vertybių registrą galima rasti ir tyrinėti internete: kvr.kpd.lt – interaktyvus žemėlapis su informacija apie kilnojamojo ir nekilnojamojo kultūros paveldo objektus Lietuvoje.

 

Prienų rajono archeologinis paveldas ir jo tyrinėjimai

Pirmiausia šiek tiek skaičių: remiantis Nekilnojamojo kultūros paveldo registro duomenimis, Prienų rajone yra 52 archeologinio paveldo objektai. Didžiausią skaičių sudaro piliakalniai (arba piliakalnių kompleksai kartu su papėdės gyvenvietėmis), jų yra daugiau nei pusė – 31. Rajono teritorijoje yra viena – Prienų – dvarvietė ir dvaro sodybos pastatų kompleksas, 10 senovinių laidojimo paminklų (pilkapynai, kapinynai, senkapiai), penkios saugomos akmenų vietos, 2 senovės gyvenvietės (vienai iš jų teisinė apsauga panaikinta) ir 2 bažnyčios su joms priklausančių pastatų kompleksais.

Piliakalniai yra bene aiškiausiai atpažįstami archeologiniai objektai. Jų Prienų rajone yra 31, tačiau archeologiškai tyrinėti tik penki (Bačkininkėlių, Lepelionių, Norkūnų, Pelekonių ir Gerulių), įskaitant ir tai, kad kartais kasinėjamos tik papėdės gyvenvietės, o ne patys piliakalniai. Pagal archeologinių tyrinėjimų duomenis, dauguma piliakalnių Prienų rajone yra datuojami I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia. Tačiau piliakalniai yra natūralios kalvos, tik sutvirtintos, pritaikant jas gynybai, tad praeityje, dar prieš I tūkstantmetį, kai kuriuose ilgiau ar trumpiau apsistodavo žmonės. 2002 m. Norkūnų piliakalnio tyrinėjimai (tyrė archeologė V. Kliaugaitė) atskleidė, kad piliakalnis buvo naudojamas ne tik I tūkstantmetyje, bet ir vėlyvajame paleolite, t.y. tada, kai tik pradėjo į dabartinę Lietuvos teritoriją užklysti pirmieji žmonės. Dėl to Norkūnų piliakalnis yra išskirtinis visos Lietuvos mastu. Dar vienas tyrinėtas – Pelekonių I piliakalnis yra stipriai nukentėjęs nuo Nemuno tėkmės, kuri ardė krantą. Šio piliakalnio papėdės gyvenvietėje, tyrinėtoje 2003 m., rasta keramikos šukių, židinių ir stulpaviečių, aiškiai rodančių, kad intensyvus gyvenimas virė piliakalnio papėdėje, o ant kalno lipti reikalas dažniausiai ginė tik artėjant pavojui. Gerulių piliakalnio (tyrinėto 2006–2007 metais), kaip ir dažniausiai pasitaiko, naudojimo laikotarpis nustatomas pagal ant jo ar šalia jo surandamų keramikos šukių gamybos technologiją. Yra žinoma, kad tam tikrą būdą gaminti indus mūsų protėviai naudojo tam tikru laiku. Paprastai tariant, jeigu indo sienelės yra brūkšniuotos (vadinamoji brūkšniuotoji keramika), tai jis bus iš senesnių laikų nei tas, kurio sienelės grublėtos (vadinamoji grublėtoji keramika). Tiesa, netgi netyrinėti piliakalniai yra informatyvūs, jeigu moki juos ‚,perskaityti“. Piliakalnio datavimui pasitarnauja jo forma, nes pagal tam tikrus įrengimus (pvz., pylimų ar šlaitų statumą) galima spręsti apie jo gyvavimo laikotarpį. Be to, netgi nekasinėjus piliakalnių ir šalia jų esančių papėdės gyvenviečių amžių galima nustatyti pagal žemės paviršiuje surastus archeologinius radinius. Didžiausia tikimybė jų surasti yra kurmiarausiuose. Taip, būtent kurmiarausiuose! Todėl vaikštinėdami piliakalnio prieigose ir atidžiau pasikapstę po juos, tikėtina, kad galite rasti keramikos šukių, o galbūt ir kai ką ypatingesnio.

Iš dešimties palaidojimo paminklų Prienų rajone archeologiškai tyrinėtas yra tik vienas – Pažarsčio pilkapynas. Tyrėjas archeologas prof. M. Michelbertas 1975–1976 m. pagal archeologinius radinius nustatė, kad pirmaisiais mūsų eros amžiais šiame pilkapyne buvo laidojami mirusieji. Netoli Pažarsčio pilkapyno yra Naujasodžio piliakalnis. Tiesioginių įrodymų nėra, tačiau galima spėti, kad abi vietovės galėjo būti naudojamos tuo pačiu metu. Įdomu ir tai, kad po pilkapiais buvo rasta akmens amžiaus gyvenvietės pėdsakų.

Archeologai kasinėja ne tik laukuose ar miškuose, bet ir miestuose. Prienų piliavietėje, vadinamoje Butlerio pilimi, buvo kasinėjama 2003 metais (archeologas K. Katalynas). Pagal radinius tyrėjas nustatė, kad vietovė yra XVI–XVIII a., tačiau teigia, kad teisingiausia būtų atsisakyti piliavietės pavadinimo, o vadinti ją senojo miesto teritorija. 2011 m. buvo kasinėta Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčios šventoriuje. Ten surasti XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios kapai, kiek senesnių keramikos šukių ir netgi akmens amžiaus pabaiga datuojamas titnaginis kaltelis.

Tik prie nedidelės dalies archeologinio paveldo yra prisilietę archeologai. Tačiau jų tikslas nėra iškasinėti kiekvieną archeologinę vietovę. Pirmiausia reikia tyrinėti ten, kur archeologiniam paveldui gresia pavojus būti sunaikintam. Šiuolaikiniai archeologiniai kasinėjimai reikalauja nemenko finansavimo, nes pasitelkiama brangi technika, laboratoriniai tyrimai. Todėl turėtume saugoti archeologinį paveldą nuo niokojimo, kad ateities kartos, ateities mokslininkai, turėdami, ko gero, daug pažangesnes technologijas, galėtų pažvelgti į praeitį taip, kaip mūsų dienų mokslas dar nepajėgia.

Monika Žemantauskaitė

DSCF9588

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close