Redaktoriaus savaitė
100 000? 100 000! Nustebo Antanas…
Dažnai keliame klausimus, nors kuo puikiausiai žinome ir atsakymus į juos. Tik priimame juos pašiepdami. Kiek metų visi panosėje burbame, kad Seime sėdi tik vagys? Žiūrėk, bus rinkimai, pamatys visi, kam iš kur kojos dygsta! Praeina rinkimai. O vagys ir vėl ten. Apsidairome – visur vagys. Ir pusiau juokais, pusiau rimtai pažadame balsuoti už tą, kuris jau daugiausiai prisivogęs. Gal jis jau nebevogs?
Kartais ima ir kaip koks prakeikimas išlenda yla iš maišo. Pamato visi, ką esam savo sandėliuke pasidėję. Tuomet tas, kuris daugiausiai pasidėjęs to, kas kadaise buvo mūsų, karštai, kumščiu daužydamas į krūtinę, dievagojasi niekad nieko neėmęs ir dar karščiau pasižada daugiau TIKRAI nieko neimti. Mes, ilgai nelaukdami, nueiname į kitą sandėliuką pažiūrėti, kas ką jame pasidėjo, ir visai pamirštame, kad niekas nieko savo iš to buvusiojo ir neatsiėmė…
Taip ir atidarinėjame sandėliukus. Randame, apsidžiaugiame ir keliaujame toliau. O sandėliukų šeimininkai, ramiai pagyvena iš to, ką susidėjo, ir po kelerių metų vėl aukštai galvas kelia. Primindami, kaip juos kažkas (gal iš anapus ar pats Aukščiausiasis) apgavo, o jie, tyros širdies, mums vėl savo širdis atveria ir kviečia bendrauti, ateiti. Ne tik ateiti, bet ir atsinešti. Kas gi į svečius vaikšto be dovanų? O mes, nuoskaudas jau pamiršę, ir lekiam… Va, pas šitą sandėliuke…. et nepamenu, kas buvo…
Taip ir gyvename. Kaip tikroje Meksikoje kurtoje „Iliadoje“. Tiesa, Meksikoje kurti filmai dažniausiai savo trukme pranoksta net ilgiausias antikines istorijas ir, ko gero, yra ilgesni už pačią pasaulio istoriją. Ko gero, nes pats svarbiausias šių serialų akcentas – atminties praradimas.
Juk taip gera viską pamiršti! Kaip gera būti tuo našlaičiu, žaidusiu tik su viena lėle visą gyvenimą, ir taip godžiai žiūrėti į turtingųjų namus. Ir laukti. Laukti, kol kuris nors turtuolis prisimins, jog mes – jo nesantuokiniai vaikai. Deja, ši romantiška, iš proto vedanti mintis reali tik tuose pačiuose televizijos serialuose. Žiūrime juos ir svajojame. O televizoriaus išnaudotos elektros kilovatvalandės sukasi. Sukasi kaip tornadas, nešdamas mažą mergaitę Dorati į Ozo šalį. Taip ir atsibundame vieną rytą. Su nugriuvusiu namu, besimėtančiais lentgaliais ir vieneriais rūbais. O kažkur stovintis sandėliukas skaičiuoja JŪSŲ skaitiklio prisuktų kilovatvalandžių atneštą pelną. Ir plačiai atvėręs duris šaukia; „Ateik! Ir dar kaimyną su lauktuvėmis atsivesk!“…
