Redaktoriaus savaitė
Šventės su prekybinių vežimėlių sąstatais, tarsi cementą gabenančiais vagonais, jau pradeda sukinėtis aplink mūsų namus.
Tik saulei pakilus, žiūrėk, kaimyno lange jau kabo viena snaigė, kita. O kaimynas, va, iš to žemiau esančio buto, jau susikūprinęs užkuria automobilį ir, tarsi konduktorius patikrinęs visos šeimynos batų švarumą, išdarda į didmiestį. O vakare jau puikuojasi ant lango pakabinta didesne snaige. Taiiip. Šventės atėjo. Atidundėjo.
Prekybos centras, „suapvalinę“ kainas po nacionalinės (tačiau nemanau, kad mano senelis žinojo tokį žodį kaip „euras“) valiutos pasikeitimų, jas dar „šiek tiek“ šventiniu laikotarpiu paapvalino ir nudžiugino pirkėjus neeilinėmis nuolaidomis. Gal reikėtų tiesiai šviesiai pasakyti, kad nusileido ne kainos, o gyventojų kišenėse pūpsėjusios pinigų krūvos.
Šventės – gerai. Tik per jas suprantame, kad artimojo šypsena radus dovanėlę po egle – svarbiau už bet kokius pinigus, kadaise taip stropiai slėptus ne tik nuo svetimo, bet ir to artimojo pirštų. Ką jau kalbėti apie tą neapsakomą Biblijos autorių aprašytą stebuklą – šv. Kūčių vakarienę. Taip kasmet pabrėžiame, koks tai ypatingas vakaras. Vakaras, kai visa šeima pagaliau susirenka prie stalo ir net be alkoholio gerbia savo šeimą, artimuosius, kaimynus. Žinoma, tas vakaras dažniausiai baigiasi, kai prasideda linksmybės be sustojimo prie jau šventinio – Kalėdų stalo. Tačiau ši, kad ir trumpa akimirka, ko gero, atperka ir visus prieš šventes iš parduotuvių dardančius vežimėlius, ir nereikšmingiems niekučiams išmestas stambias nacionalinės! valiutos kupiūras, ir tą beprotišką rutiną.
Beprotiška prieššventinė rutina – ne tik nuostabus, bet ir stebuklų metas. Būtent šiuo brangiausiu širdžiai laikotarpiu valstybinės įstaigos įgyja beprotišką darbinę nuotaiką. Visus metus taupę pinigus, valstybinės įstaigos per paskutines metų dienas sugeba ir protingai perskirstyti savo biudžetus, ir dar juos „nunulinti“. Tiesa, pastaroji funkcija dažniausiai prasilenkia su protu. Tačiau dėl to niekas nekvaršina galvos, taigi – KALĖDOS!
Prieššventinė rutina ne tik puiki proga po besišypsančio baltabarzdžio dėdės kauke paslėpti visus valstybinės svarbos sprendimus, bet ir pasireklamuoti.
Kaip šaunu matyti pas savo „liaudį“ grįžusius politikos atstovus! Kai po kiekvienų rinkimų praėjus mėnesiui norisi išstaugti kaip vilkui didelį „auuuuu, kur Jūs?“, taip artėjant svarbiausioms metų šventėms vis labiau norisi tos baltabarzdžio dėdės kaukės.
