home Šviesos šaukliai Dar daug yra tylos…

Dar daug yra tylos…

Praėjusį sekmadienį Birštono seniūnijoje, Trakelių miške, buvo iškilmingai pašventinta atstatyta žuvusių partizanų kapavietė – kryžius ir tvorelė. Gražią iniciatyvą parodė ir tuo rūpinosi Siponių krašto bendruomenė ir Birštono girininkija. Paminklą pašventino Birštono parapijos kunigas Alfonsas Babonas, renginyje dalyvavo seniūnas Jonas Kederys, buvę Sąjūdžio atstovai Dainora Šaltienė ir Rolandas Kalinauskas, kaimo bendruomenės žmonės.   Bendruomenės pirmininkė Vijolė Skorodumovienė renginį pradėjo Liucijos Baranauskienės eilėmis „Partizanui“. Kunigas A. Babonas, prieš pašventindamas paminklą, priminė apie kryžiaus reikšmę lietuvių tautos gyvenime, pasidžiaugė, kad čia irgi stovės kryžius kaip tautos kančios ir atminimo ženklas. Daugiau apie šią vietovę papasakojo Sąjūdžio dalyvė, buvusi Nemuno kilpų regioninio parko kultūrologė Dainora Šaltienė. Ji dalijosi prisiminimais, kaip 1991 m. spalio 24 d. dviejų nežinomų partizanų palaidojimo vietoje Antano Vyšniausko (buvusio partizanų ryšininko) iniciatyva buvo pastatytas kryželis ir aptverta tvorelė. Kas tie žmonės, besiilsintys miško medžių apsuptyje, – niekas kol kas nedrįso įvardinti, nors praėjo ne viena dešimtis metų. Gal baimė, gal duota priesaika neleidžia kalbėti. Kaip sakė D. Šaltienė, kažkas vis tiek turėjo žinoti, tačiau gal dar ne laikas apie viską kalbėti. „Dar daug yra tylos“, – sakė D. Šaltienė, primindama, kad ir rašytuose partizanų vado Vanago dukros prisiminimuose yra tokių užuominų. Vietiniai žmonės žino, kad šiame Trakelių (dar vadinamame Vanagų miške) yra ir užgriuvusių bunkerių, ir gal ne vienas partizanas čia ilsisi. Daug apie tai žinojusių žmonių jau nebėra tarp gyvųjų, ir jie tą paslaptį nusinešė su savimi į amžinybę. „Žemai lenkiuosi Siponių krašto žmonėms, kurie sutvarkė šią kapavietę. Jau daug Lietuvos patriotų, senosios kartos žmonių, iškeliavo Anapilin, jau dabartiniai žmonės ir nebeprisimins. Tad labai malonu, kad apie žuvusius Lietuvos laisvės gyvėjus primins šis kuklus kryžius“, – sakė D. Šaltienė. Siponių kaimo bendruomenės iniciatyva pasidžiaugė ir seniūnas J. Kederys, primindamas, kad reikia prisiminti ir gerbti žmones, kurių gyvybės kaina galime džiaugtis laisve ir nepriklausomybe. V. Skorodumovienė pažymėjo, kad kryžiaus ir tvorelės atstatymo darbams paskatino ir Birštono girininkija, ypač girininko pavaduotojas Nerėjus Asipavičius, kuris pasirūpino mediena, iškirto taką miške. Kryžių ir tvorelę pagamino Arūnas Petraška, o užrašu ant paminklo pasirūpino Algimantas Sakalauskas. „Visų mūsų susitelkimu ir bendromis pastangomis idėja buvo įgyvendinta. Dabar reikia, kad čia žydėtų gėlės, degtų atminties žvakelė. Kai einate į mišką grybauti ar uogauti, įsidėkite į krepšelį ir žvakutę, kad galėtume ją čia uždegti“, – sakė bendruomenės pirmininkė. Šiek tiek daugiau besidalindama prisiminimais papasakojo vietinė gyventoja Albina Raulinavičiūtė. Ji pasakojo, kad 1946 m. anoj pusėj Nemuno buvo didelis susišaudymas, tad manoma, kad tuo metu čia ir buvo palaidoti du nežinomi partizanai. „Vaikščiodami po mišką šioje vietoje rasdavome padėtų gėlių. Bet nieko neįtarėme. Tik vėliau, jau nepriklausomybės metais, eiguliu dirbęs A. Juodžiukynas, žymėdamas medžius, rado toje vietoje dviem kryželiais pažymėtą medį. Nuvalęs lapus, samanas, rado kažką panašaus į 2 kapus. Tada A. Vyšniausko dėka ši vieta buvo aptverta, pastatytas kryželis“, – pasakojo A. Raulinavičiūtė. Kaip pasakoja kaimo žmonės, šią kapavietę beveik visą laiką prižiūrėjo, sodino gėles, degė žvakutes netoliese gyvenanti Marytė Jurkonienė. Matyt, ji daugiau žinojo apie tuos, kurie čia atgulė amžino poilsio. Tik dar buvo ne laikas prabilti. O dabar jau per vėlu... Bet kai kurie dar tiki, kad yra garbaus amžiaus žmonių, galinčių suteikti informacijos. Juk neturėtų būti tiek daug nežinomų kapų, bevardžių žmonių. Prie kryžiaus susirinko ne tik vyresni kaimo žmonės, bet nemažai ir jaunimo. Tad galima tikėtis, kad jie tęs gražias tradicijas. Renginio metu patriotines ir partizanų dainas dainavo Siponių bendruomenės ansamblis, eiles skaitė bibliotekos vedėja Onutė Girdziuškienė. Po to visi susibūrė prie miške padengto stalo puodeliui arbatos ar kavos. DSCF2096

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close