home Šviesos šaukliai RENKAME GERIAUSIĄ METŲ KNYGĄ! DU POEZIJOS KNYGŲ JUBILIEJAI

RENKAME GERIAUSIĄ METŲ KNYGĄ! DU POEZIJOS KNYGŲ JUBILIEJAI

„Poezija – mėginimas užtvenkti kalbą, Kai ošia užtvanka ir girdėt, kaip alsuoja upėtakis.“   Sigitas Parulskis „Drakono žingsneliais, Minkštais, nedrąsiais, – žinau, kad ateina, Nežinau, kas įeis.“   Donaldas Kajokas   Apvalų penkiasdešimtmetį švenčiantis Sigitas Parulskis (g. 1965 m.) mini ir savo poezijos knygų dvidešimtpenkmetį (1-oji poezijos knyga „Iš ilgesio visa tai“ – 1990 m.), išleisdamas rinktinę „Be teisės sugrįžti“ (2015 m.). Mūsų kraštietis Donaldas Kajokas (g. 1953 m.), neseniai mūsų bibliotekoje paminėjęs šešiasdešimtmetį, švenčia savo poetinės, eseistinės ir romantinės kūrybos trisdešimtpenkmetį (1-ji knyga „Žeme kaip viršūnėmis“ – 1980 m.), išleisdamas septynioliktąją knygą – poezijos rinkinį „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ (2015 m.). Kas jungia šiuos du bene talentingiausius ir produktyviausius šiandieninius mūsų rašytojus – poetus, eseistus, romanistus? Turbūt, visų pirma, – tai mąstymas apie būties klausimus, apie žmogaus gyvenimo, jo veiklos ir kūrybos prasmę nebūties ar amžinybės akivaizdoje? Abu rašytojai savo intelektualiniais ieškojimais smelkiasi iki seniausių žmonijos mitų – bando perprasti krikščionybės, antikinių ir budistinių mitų paslaptis ir prasmę. Abiejų poezijoje švyti stulbinantis ir daugiašakis gamtos grožis, akinantis ir stebuklingas meilės išgyvenimas, savo, kaip kūrėjo, vietos ieškojimas gimtojoje, o gal net ir pasaulinėje literatūroje. Abiejų poetų „poetiniai kodai“ tarsi polemizuoja su tradiciniais „gražiais kalbėjimais“, visas grožybes ir šventenybes tarsi desakralizuoja, sumenkina iki šokiravimo. Bet stilius abiejų poetų skirtingas. S. Parulskis – daugiažodis, jo tekstai „klampūs“, sunkūs, perkrauti vaizdų, sudėtingų metaforų; tikrovės paveikslai ryškūs, konkretūs, tarsi iškalti iš akmens. Tuo tarpu D. Kajokas tapo „lengva plunksnele“. Vaizdai migloti, „ištrupėję“, mėgstamiausia priemonė gal ne metafora, o elipsė. O dar dažniau paradoksas? Bet eikime arčiau knygų. Štai S. Parulskio „Be teisės sugrįžti“ kietais pilkais viršeliais „sukrečia“ kraujo lašu ar kruvino piršto žyme, suvienijančia visus puslapius (knygos dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė). Iš minimalistinės anotacijos sužinome, kad šioje rinktinėje spausdinami eilėraščiai iš geriausių penkių knygų: „Iš ilgesio visa tai“ (1990 m.), „Mirusiųjų“ (1994 m.), „Mortui sepult sint“ (1998 m.), „Pagyvenusio vyro pagundos“ (2009 m.), „Marmurinis šuo“ (rinktinė, 2004 m.) ir keletas naujų eilėraščių. Jau pirmasis eilėraštis „Paslaptis“ „pagauna“ skaitytoją keistų metaforų tinklais: „tik aš vienas žinojau, / kad kitoj pusėj vakaro / tėvas augina bažnyčią – / mažą, nykščio didumo // tėvo akys, žvelgiančios pro / aukštus langų vitražus, / persmeigtus siūbuojančio / saulėlydžio šakomis <...> tėvo veidas šalia altoriaus / su taure, virš kaktos pakylėta, / su duona, po kojų išsprūstančia“... Toks sakralizuotas gal mirusio tėvo paveikslas pirmoje eilėraščio dalyje tarsi skaudus kontrastas antrosios dalies tragiškos kasdienybės vaizdui: „kai vieną naktį tėvas visai nesugrįžo, / kai liepsnojo krauju motinos langas, <...> tik aš vienas žinojau, / kad atpirkimas / aplenkė mūsų / namus“ (p. 7). Ir tokį poetinio grožio ir skaudžios kasdienybės kontrastą S. Parulskis bando išlaikyti daugelyje savo eilėraščių, atskleidžiančių tradicines temas: vaikystės, kolūkinio kaimo buities („Pradžios mito nuolaužos“), pažinties su katekizmu, „galvojimo apie tobulumą“... Tie „galvojimai apie tobulumą“ dažnai virsta aforizmais ir šmaikščiais pastebėjimais bei netikėtais sprendimais. Jų pilnas eilėraštis „Traktatas apie ilgesį“: „... iš medžio lajos ištrūkusiam lapui pasaulis yra / begalinis, bet mirties trauka dar didesnė.“ „... siela – baltoji žuvis kalnų / krioklyje...“ „... idealai – figūros, praradusios savo / šešėlius, šviečiant dirbtinei patyrimo šviesai“... „Šventoji dvasia, aplankydama Donelaitį / ir Maironį, tarė tą pačią šviesą, tik jiedu / suprato skirtingai, mes jau suprantam / kitaip, daug skurdžiau“... „... Poetas – sūnus, pradėtas puolusio / angelo, kuris, supančiotas nuodėme, / baisiai ilgėjos dangaus“ (p. 15–16). Poetas nuolat grumiasi su savo grožio pajauta – troškimu gražiai apie grožį ištarti ir su madinga tendencija – „bjaurumas triumfuoja“. Tai puikiai atspindi ritmingas ir rimuojamas eilėraštis „Apraudojau gražų žodį“: „aš guliu po klevais ir galvoju, o kai reiks numirti, / ką norėčiau sutikt paskutiniame žemės kely: / gal medžius, kai jie raunasi plaukus įnirtę / rudeniniuos laukuos, kai lietaus atsiginti negali <...> / aš guliu ir matau: didis gandras ant žirgo atjoja – / tamsios plunksnos sparnuos, akyse – debesų kamuoliai“... Šitai gražiasakei poezijai priešpastatoma realybės kasdienybė buitišku tėvo paveikslu: / „kaip gražiai pasakiau! bet štai tėvas į kambarį žengia / kiek prilipę prie batų, neša mėšlo iš tvarto žmogus / ką dabar čia krapštais, kraipo galvą, suprasti jis stengias, / o man gėda parodyt, bet nuslėpti taip pat nesmagu“ (p. 30). Poetas jaučiasi mažas, nereikalingas prieš dirbantį buitiškiausią žmogų, didelį savo paskirties žinojimu, ir tik „šešėlis“ prieš kitus poetus, pelniusius pasaulinį pripažinimą: „esu tik šešėlis, sėdžiu prie Hado vartų kartu su pasipūtėliu Odisėju / ir pasakoju savo nuoskaudas viskam abejingai tėvo šmėklai / kuri retkarčiais gūsteli į mane pelenų vėju / ir šnabžda / sūnau, užuot kalbėjęs nesąmones, įpilk man nors lašą gyvybės / baisiai troškina šitoj / sušiktoj amžinybės skylėj“ (p. 137). Baisi eilėraštyje „Poetiniai interesai“ žinomų poetų ir jų kūrybos desakralizacija, kurią baisu net cituoti. Bet poetai irgi norėtų, kaip ir tie pripažintieji, „ištvirkauti metaforų glėbyje, / dulkintis su vestalėmis metonimijomis / atsiduočiau netgi homoseksualiems santykiams su palyginimais“... (p. 137). Dar viena sritis, kur grumiasi poetinis grožis su plika fiziologija – tai meilės motyvai. Charakteringiausias šios temos eilėraštis –„Voveraitės“ (p. 135), kuriame tarsi apsiribojama pasakymu: „jeigu būčiau poetas, sakyčiau...“ Ir piešiamas moters grožio (beveik biblijinis) ir vyro aistros galingumo („axismundi“) paveikslas. „... tavo krūtys panašios / į dvi voveraites, tupinčias ant šakos / rudi maži snukučiai vos pakreipti į šalis / jos žvalgosi iš aukštai, ką naujo pasiūlys šitas pasaulis // jeigu būčiau poetas, sakyčiau, jog aistros liūtys / plūsteli į mano dubens slėnį, kai matau / tas voveraites <...> galingi geismo srautai teka žemyn, / iš smegenų debesų, per plaučių lapiją / per inkstų akmenis, šniokšdami kepenų rėvose <...> jeigu būčiau poetas, dabar paprasčiausiai tiesiu rankas tavęs link“... (p. 135). Bene skausmingiausia tema – kasdieninio gyvenimo absurdai ir bjaurastis, – kieti, kampuoti šiandieninės tikrovės „gobelenai“, prigrūsti „tirštų“ vaizdų. Štai eilėraštyje „Kelionė traukiniu iš miesto su knyga“ – vaizdai vienas už kitą kraupesni: „kavinės girtą mėsą atrajoja / (kas rytą gimsta ir kasnakt numiršta Troja) / vyne ir vėmaluos išmirkusi žmogiena“. Dabar ne sūnus palaidūnas grįžta pas tėvą, o „tėvas palaidūnas su atgaila – pas sūnų“ (p. 65). Viskas taip baisiai sumenkėjo, kad ne trisdešimt sidabrinių už Kristų, o „už saują popierinių – šimtas atpirkėjų <...> bažnyčia apleista, apšepę formos, srutos, <...> Išardė Bokštą? – ar statys iš naujo – / viena kalba, kai burnos pilnos kraujo <...> Žuvies ir vandenų netekęs, / klampus dumblėtas dugno sakinys <...> ne tu, o miestas tavyje paklydo / kažkur tarp šventojo ir tarp bandito“ (p. 67). Tokių daugiaprasmių asociatyvinių vaizdų pilni ironiški eilėraščiai „Veido matavimas“ (p. 68), „Metamorfozės“ (p. 71), „Prarasto laiko parodija“ (p. 72) ir ypač siurrealistinių vaizdų pilni du eilėraščiai „Dvi lietaus meditacijos“ (p. 76–78). Koks nusivylimas visa poetine kūryba ir kūrėjais („išsirikiavę lentynose popieriaus dulkių piliečiai – / virto mazgotėmis knygos jūsų džiaugsmingų raudų“), koks nusivylimas žmogaus verte („rankos, galvos ir širdys bailiai virpančiuos sielos drebučiuos, / ir seilėta apsirijus mirtis“ (p. 77). Bet jau pavargome nuo tų tvirtų, kraupulingų vaizdų. Paieškokime žaismingesnių asociacijų su Maironio, Salomėjos Nėries ištartimis: „Užmigo žemė, tik dangus, / žvaigždes rikiuojantis į kovą, – / šventa kova, bet dar šventesnė lova“ (p. 92). „Nuotaką žiemą į mirtį pavasaris vedas (p. 91) (Plg. S. Nėries: „Pavasaris žemę jau veda, o mane kas?“). Paieškokime įdomesnių asociatyvinių gamtos vaizdų ar žmogaus portretų: „Laikas beraštis, jo vidury išsirengęs / Viešpaties medis juoduoja. / Tau tik vaidenas – kad tu“ (p. 79). „ <...> paukščiai pameta asmens dokumentus / ir kasmet sulaužo ištikimybę / pasikeisdami žiedais su dvokiančiais dvikojais // medžiai nesiliaudami rūko, kas rudenį / miršta pjaunami plaučių vėžio, pirštai / gelsta, rūdija nuo pigaus šalnų / nikotino (p. 100). Bene žaismingiausias autoportretas (?) eilėraštyje „Vapantis orfėjas“ (p. 82), kurį iš karto išmoksti atmintinai: „buvau orfėjas, skindavau trofėjus / aš persefonę, hadą nugalėjau / geidžiamas buvau, gražus kaip vėjas / tave mylėjau, kad grįžtum – nenorėjau / garbė labiau nei meilė man rūpėjo / o kas man liko? – / plikė, euridike“. Paskutinis rinktinės eilėraštis „Be teisės sugrįžti“ tarsi „surenka visos knygos motyvus, akcentuoja svarbiausius: džiaugsmą mylėti, troškimą nugalėti mirtį („...o kam gi / garbinti mirtį, tegul mirtis mudu garbina“), priekaištas religijai, kuri „paliko siaubingą žaizdą psichikoj <...> mokė būti žmogumi / sūnumi, bet nė žodžio nesakė, kaip būti žmogaus tėvu“, ir begalinį liūdesį dėl gyvenimą dildančio laiko, kuris mums sako, „kad mes čia be teisės sugrįžti“ (p. 185). Iš šitos puikios, turtingos, poetiškos ir skausmingos knygos išrinkome tik tai, kas pajėgiama mūsų menkam intelektui. Ištisi vaizdų ir prasmių klodai dar laukia ir tikriausiai sulauks intelektualesnių skaitytojų. O mums knieti pavartyti kitą jubiliejinę knygą – Donaldo Kajoko „Apie vandenis, medžius ir vėjus“, lyg ir spalvingiau apiformintą Deimantės Rybakovienės. Rudas viršelis papuoštas miniatiūrinėmis medžio šakelėmis, penki knygos skyriai atskirti žolės žalumo lapais, irgi pamarginti minimalistiniais piešinėliais, tarsi atliepiančiais ir minimalistinius tekstus. Užtat anotacija – ne minimalistinė, o sodriai apibūdinanti šių eilėraščių turiningumą, reikšmingumą: „Krikščioniškoji vaizdinija ir budistinė tuštuma, vos girdimas dialogas ir griaudinti tyla, peizažai akiratyje ir peizažai atmintyje, išminčiaus šypsena ir kvailio išvedžiojimai, lietuviška senovės Kinija ir senoviškai kiniška Lietuva... Ir daugybė kitų būties ženklų septynioliktojoje Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato knygoje. Dar vienas gražiai užrašytas, gerai temperuotas kalbėjimas apie tai, kur svarbiausia, – apie vandenis, medžius ir vėjus. Ir, žinoma, ne tik“. Anotacija tikrai pakili, sodri, oksimoroniška! Ar pajėgs trapios eilutės išreikšti visą tą „vaizdiniją“, kurią jose įžiūri anotacijos autorius, tikriausiai pats Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos šefas? O visų eilėraščių „vaizdiniją“ tarsi įrėmina pirmasis ir paskutinis tekstai: pirmasis – apie gyvenimo džiaugsmą amžinai būti savo tėvynėje, savo kuklioje vietoje, su savo kukliu darbu, o paskutinis – apie mirties nežinojimą; tekstukai prašosi išmokstami atmintinai – tokie grakštūs, tokie jaukūs ir su giliausia potekste: „nedidelė mano tėvynė, / nedidelis mano namukas, / į antpirštį tilptų avytė, / aš pats nedidukas, / ganau ją, ji skabo lapus / prie stikso mirkstančio saulėj / taip gera, pasauli, kad net nesvarbus / tas tavo pasaulis“ (p. 7). „Drakono žingsneliais / minkštais nedrąsiais / žinau, kad ateina / nežinau, kas įeis“ (p. 145). Pirmieji du skyriai „Ne iš (1, 2) gyvenimo visa tai“ tarsi tiesia ranką jaunesniam kolegai S. Parulskiui, kviesdami kalbėtis su jo „Iš ilgesio visa tai“. Šių skyrių vaizdai tarsi akvarelėmis atplaukia iš atminties, prisiminimų, – likusios tų paveikslų tik užuominos. Štai eilėraštyje „Žioplys pro pietinį šlaituką“ apie lyrinį „aš“ kalbama trečiuoju asmeniu, perteikiama tokia jo būsena, kai niekas tarsi nejaudina, nestebina, bet begaliniu ilgesiu sužeidžia grožio pajauta: „bet va – ir iš kurgi – / šlaitukas / vangus toks, o žvilgt / į akis – / ir per širdį žibuoklių / peiliu.“ (p. 13). Ta grožio pajauta išplėtojama daugybe metaforų, palyginimų entuziastingame pasakojime apie lakštingalą. O mums, prieniečiams, paglosto širdį, kad prisimenamas mūsų Nuotakų kalnas, o Prienų vardas išpuošiamas epitetais: „Kaip ji suokia senojoje nuotakų kalno / kemsynų sakykloje <...> tarytum / pražuvusios romos griuvėsiuos žavėtųsi / mėnuliu kaip viltingai ji žavisi juo / apiblukusiu bet vis dar gebančiu / sužavėti ir amžiną žavesio ilgesį / ilgesio žavesį žadinti <...> paauglystėj prasmegusios šįryt ir vėl / išlakštuotuose prienuose / anuose senuose antikiniuose ak mano / prienų Pirėnuose (p. 13). Kas gražiau pagarbins mūsų Prienus?! (Iš tikrųjų, kaip teigė mūsų žiburietis ekonomistas ir iš pašaukimo istorikas J. Venclavičius, kilęs iš Škėvonių, Prienų vardas kilęs iš keltiško žodžio „Pirėnė“, reiškiančio aukštumas). Labai pagarbūs D. Kajoko santykiai su kitais poetais, kuriuos jis savo kūryboje cituoja; net pats knygos pavadinimas esąs iš H. Radausko eilių. O su G. Dabrišiumi, bitininku ir poetu, polemizuoja, „koks čia darbas – eilėraščių rašymas“. Atrodo, kad abiem poetams – tai „malonumėlis“. Ir ne tik „malonumėlis“, bet, kaip teigiama eilėraštyje „Va, pusdienio ir nebėr“, „eilėraštis man vėl / yra likimas“ (p. 18). Štai taip rimtai yra žiūrima į kūrybinį darbą pasakojime apie „vasario eglišakių / žvilgsnio berniuką“, kuris renka tiems eilėraščiams Vincento van Gogo saulėgrąžų žydėjimą (gelsvavo čia / užpernai regis / saulėgrąžų / laukas, Vincentai“ (p. 19), mato eglę su „700 versalio kambarių“, jaučia „gyvutgyvutėlį“ vėją, kuris „pasislėpė / matomiausioje vietoje“ (p. 23). Tokie oksimoroniški pasakymai, kaip ir paradoksai, D. Kajoko mėgstama meninė priemonė poetinei nuostabai reikšti. Tikrai „lietuviška senovės Kinija ir senoviškai kiniška Lietuva eilėraščių cikle „Dešimt Su upės dainų ir vienas trumpas priedainis“. Tai ir vėl įvairios grožio patirtys paauglystėje, jaunystėje ir bendravimo su gamta: perkūno perskeltu ąžuolu, kinrožių krūmu, paukščiais, čiulbančiais žiemą, ir su knygomis – kinų poezija, K. Donelaičio „Metais“, Vaizdai „ambivalentiški“: skaitai apie „rusvą dilgėliukę“, o pradedi matyti moterį, kuri pamoko „rudeniop / vienišuoti“ (p. 37). Prie eilėraščio „Dilgė“ pridėtas prozinis komentaras apie našlę gruzinę – „žemesnę už žolę, nuaustą iš oriausio oro“, kuri, žuvus vyrui, ketino išeit vienuolynan“. Štai taip renkami grožio perliukai – iš gamtos, iš knygų, iš žmonių širdžių... Dar vienas labai gražus ambivalentiškas eilėraštis apie žolę, o gal žmogaus išdidžią sielą, kuri „šiaušias, putoja į skubantį debesį / stiebias <...> plazdena ir švilpčioja, šnara, / sukniubusi stveria už riešų <...> ši siūruojančių tyrų žolės / atgaila / turi savo puikybę, / rabi“ (p. 52). Bet ne vien tik iš grožio pajautų auga poetas. Bjaurastis, nemeilė irgi palieka jo sieloj žymes. Čia jau kreipiamasi ir į Sigitą (Parulskį), kai kalbama apie „debesis viršum galvos“: „apatiniai plaukia viršutiniai / stovi / būva sau bet būva / ir priešingai“ (p. 44). Visi supratom, apie ką čia?.. Iš įsižeidimo taip pat gimsta eilėraštis. W. Bleikas jo vertimą į lietuvių kalbą vadina tremtimi: „kadgi ištrėmė mane <...> į šią lietuvių kalbą – tebūnie“. O mūsų poetas įsižeidęs atsako: „kad protingai, tvirtai <...> nusiviltum lietuvių / kalba / privalai nugyventi / mažų mažiausiai šimtą / viešų ir poslapčių / tremčių gyvenimų <...> tada tik / dorai nusivilsi / arba nustėrsi turįs / stradivarijų“ („Beveik apie smuiką“, p. 48–49). Antroje dalyje irgi plėtojama poetinės kūrybos tema, tarsi dar patvirtinamas faktas: „gal net visą sąmoningą / gyvenimą / buvau / poetas – įsivaizduoji / ir niekas kitas!.. / galima sakyti / prašvilpiau gyvenimą, <...> todėl ir nežinai / tuščios šnekos su vėju“ (p. 63–64). Tik čia poetiniai vaizdai dar žaismingesni, paradoksalesni. Lyrinis „aš“ mato save „pro ketvirto aukšto langą geometrijos pamokoje“. Tasai kitas „aš“ „rėš iš peties, iš širdies tikrąjį mano gyvenimo apskritimą“. O ką gi reiškia prašymas: „kad nebrėžtum / prieš mirtį / pamirčiui varyk / pamirčiui“ (p. 74). Žaismingi, dainiški studijų ir pirmosios (?) meilės prisiminimai: „Iš seno albumo“ (p. 78), „Tolioj stotelėje“ (p. 80), „Beveik Kaunas“ (p. 82). Juos galėtų dainuoti koks bardas: „Jau krenta lapai, tuščia pakrante / pilkšvi balandžiai / tais lapais brenda // akordeonas sena daina / „aš tave myliu...“ / aš irgi ne...“ // kas dar? rugsėjis krantinės brukas / beveik paryžius / toks atvirukas“ (p. 82). Šio skyriaus eilėraščiuose tarsi girdime „menamą dialogą“ su „alter ego“, grumtynes su savo „kitu aš“: „tik pažadėk, tik jau šį vakarą / tik sukalbėk tris / „alter ego“ (p. 83). Gal būtina dvasiniam tobulėjimui nuolat daryti sąžinės sąskaitas, „jeigu tu poetas“?.. Ir tavo paties žvilgsnis, kaip maudžiantis krislas, turi susmigti „į savo paties tuštybę“ (p. 83). Aukšto moralumo reikalaujama iš savęs ir kitų kūrėjų ir atkaklaus augimo: „Savo eilėraščiais aš / mušu ir mušu / į tą patį centrą / man skauda o centrui / nė kiek / būna – sykiais jis net / nusišypso“ (p. 89). Šiurpiai gražus eilėraštis turbūt apie neviltį. „Kai aš gulėjau mirties patale, susirangęs aplink savo bambą“ (turbūt savimylos nukamuotas?): „...slankioja kažkas / po kambarius / su mano kapo kauburiu / ant nugaros / ir šypsos į akis ir šypsosi <...> kai toji ypata – kad ją / kur galas!.. / jau trečią rytą / šitaip / tai ir aš vis labiau / veidrodyn“ (p. 92). (Gal reikėtų suprasti, kad ir neviltis įveikiama, pasišaipius iš savo nesėkmių?) Poeto mąstymas apie būtį ir nebūtį, braidžiojant po kasdienybės miškus, – tai jau mistika: „anoji šioji nebūtis / jei kartą ją / bent puse lūpų ištarei / ji jau / yra / nors sveikas protas jai / ir draudžia būti“ (p. 93). (Ar tai reiškia, kad būtis amžina, kad nėra mirties visatoje?) Tad nereikia nusiminti, jei „rudenys vis ilgesni / o jų dienos trumpesnės / kiekviena valanda sutrumpėjo / šešiom dešimtim mano metų“ (p. 95). (Koks gražus paradoksas!) Ar jau jaučiamas poetinio kelio nuovargis? „Šit ir pavargo / kelias kuriuo ėjau / atsiliko / prie virvančių viržių / kaip angis susivijo / į vingį (p. 99). Bet koks tas kelias poetui gražus ir lygus!.. O svarbiausia, kad tas grožis nesibaigia. Bet ir vėl – abejonė: gal ta poetinė kūryba – gyvenimo reikšmės miražas, kuriame poetas nusiskandina / net neatsigėręs” (p. 101). Ar apie poeto likimą, ar apie žvirbliuką, neriantį į tvaskią „šermukšnių sieną“, kalbama eilėraštyje „Šermukšnis prie Žuvinto“ (p. 102)? Antrosios dalies tariamas dialogas su savimi ir savo „alter ego“ baigiamas eilėraščiu „Charonas“. Prisidengiama antikinio mito sielų perkėlėjo į pomirtinį gyvenimą kauke ir tarsi meldžiamasi amžinybei: „...apšviesk mane, Viešpatie, / mano eilėmis <…> bevėjį / slaptadienio vakarą / kai lengva šluotele / surišta iš saulės dulkyčių / nušluostai save / tarsi dulkę nuo dulkės / tyčia netyčia / pažvelgi į nurimusį stiksą / kur atsispindi pažaislio / raktažole prisukama bažnyčia“ (103–104). Ar gali būti gražesnis gyvenimo saulėlydžio paveikslas?! Ir toks nedrąsus, virpantis tikėjimas savo poetinės kūrybos verte?! Į trečiąjį skyrių „Ilmigliorfabbro“ įveda literatūrologo ir poeto V. Kukulo pastaba: „Su kiekviena nauja knyga Kajokas sunkina, komplikuoja savo poezijos gyvenimą“. Čia tariamas dialogas vyksta ne tarp lyrinio „aš“ ir jo „alter ego“, o tarp Kajoko ir pasaulinio garso poetų. Kaip ir S. Parulskis, D. Kajokas sielvartauja negalįs prilygti didiesiems poezijos meistrams. Tai išsakyta eilėraštyje „Ilmigliorfabbro“ (it. geresniam meistrui). Tai S. Elioto „Bevaisės žemės“ dedikacija E. Poundui. Eilėraštyje tartum kreipiamasi į S. Eliotą: „Ir tau matyt taip buvo / būva – / po savo parašytus vis dar / rašomus eilėraščius / apmiręs vaikštai tartum / po semiramidės sodus (p. 110). Pridedamas ir prozinis komentaras apie poeto pastangas vis gerinti, tobulinti savo kūrybą. O tos jo pastangos – tas „sodų sodinimas“ niekam nereikalingas. Tačiau dėl to nenusimenama, nesulaukus pripažinimo, nes „pasaulyje ko nors pristigti ar negauti – ne tokia didelė bėda, kaip neturėti kam duoti“ (p. 110). Čia kalbamasi ir su Dievu (Dieve, Dieve, / užstok mane nuo Dievo! Prie šulinio“, p. 108), ir su „drumstu ledokšniu reino / pakrantėje“ (p. 112), ir su „rusiška sinica, ir su lietuviška zyle“, kurios tarsi įkalbinėja mesti poezijos rašymą ir rūpintis „tvorom“, / suklypusiom lesyklom / tai būtų nuostabus, iš koto / verčiantis likimo virsmas (p. 115). Tolimos reminiscencijos su bibliniais motyvais, tiesą sakant, šiuose eilėraščiuose sunkiai perprantamos – „ne kožnam pabažnam“ – tad palikim gudresniam skaitytojui. Įspūdingas „karavano“ regėjimas, išreiškiantis galingą pojūtį, kad esi amžinas kaip visos žmonijos dalelė: „neužmatoma / kupranugarių vilkstinė, ant vieno, viešpatie, ir aš / ir šitiek šimtmečių / vis ta pačia kryptim – į adatos skylutę“ (p. 125). Paskutinis šio skyriaus eilėraštis – pokalbis su poete Gražina Cieškute apie amžinybę ir akimirką: „akimirka – žinau žinau – ji amžina <...> kam vargint galvą kai aplink žiedynai / amžinų žiedų žaidimai / ties vieno tuščio žiedo bedugne“ (p. 126)... Ketvirtasis skyrius „Ekleziasto vynuogynas“ (13 eilėraščių) gal apie filosofiją – „nepažįstamąją“, kuriai „buvo leista belstis tokioje vienumoje, / kur niekas, niekas nebetrukdė, dievaži, joks dievas“ (p. 129). Personifikuojamos filosofinės mintys tarsi kaunasi „priėmėjo“ galvoj: „tikra teisybė – jų aplink visokių laksto / iš Gėtės fausto, iš Donelaičio metų <...> ne visos jos vienodai kilnios“. Iš visų tų filosofinių minčių, kaip uogų, lyrinis „aš“ labiausiai vertina kaip „spanguoliukę“ iš „ekleziasto vynuogyno“ labiausiai nusižeminusiąją: „atleisk man, tėve, kaip ir mano sesėms, / kad gyvenam, laimė, mes nežinom, ką / darom“ (p. 132). Apie kinų ir antikos filosofijų poveikį poeto sielai pasakojama „sapnišku“ vaizdu: „per pilnatį, per klampią mėnesieną / mane aplankė trys lu kalno angelai <...> ir ji nubudo – mano siela / tik ne ant lu kalno, / gal ir lu kalno, bet platono oloje“ (p. 139). (Ak, tas paradoksų žaismas!) Bet pabaigai tegul būna ne 5 skyriaus „Chapel D“, kurį citavome pradžioje, o saulės paguoda ir neverčiausiam, blogiausiam: „ne tau vienam, žinoma, / bet vis viena / ir dėl tavęs – tokio pikto / svetimo, vieno / teka ši saulė / sosnovskiobaršteli...“ (p. 135). Ak, atleiskite, kad vis ne savo daržuose skinu ne savo pupas, vis bandau džiaugtis ir perprasti mūsų lietuviškos poezijos paslaptis. Ir man rodos, kiek pažįstu iš vertimų ar R. M. Rilkės, J. V. Goethes originalų, mūsų poetai nėra menkesni, mažiau įvaldę metaforos meną... Abu mūsų šiandieniniai jubiliatai S. Parulskis ir D. Kajokas nusižemindami gali stovėti šalia korifėjų tiek lietuviškoje, tiek pasaulio poezijoje. Bet ką reiškia vienos „kurčios asilės“ nuomonė?! Skaitykime iš naujo ir daug kartų! Ir tobulėkime!  

Anarsija Adamonienė

 knygos

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close