Įspūdingi susitikimai su knygomis
Vasara kol kas šykšti saulės ir šilumos, tačiau prieniečiai gali pasišildyti literatūrinių susitikimų spinduliuose, kurių šį mėnesį dosniai pažėrė Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka. Bibliotekoje buvo pasitiktos net kelios naujos knygos: birželio 18 d. – Kęstučio Orino „Prie didelio kelio“ ir Teklės Džervienės „Saulėlydžio blyksnis“, birželio 22 d. – Alfonso Eidinto knyga „Gyvenimas Lietuvai. Vincas Mašalaitis ir jo darbai“.
Kęstučio Orino istorinės-kraštotyrinės knygos „Prie didelio kelio“ ir Teklės Džervienės poezijos rinkinio „Saulėlydžio blyksnis“ pristatyme Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje dalyvavo knygų autoriai, redaktorė Birutė Orinienė, bibliotekos skaitytojai, svečiai. Pasveikinti knygų autorių atvyko Prienų rajono savivaldybės mero pavaduotojas Algis Marcinkevičius ir Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis. Renginį vedė ir su knygomis supažindino Justino Marcinkevičiaus bibliotekos darbuotoja, kūrėjų klubo „Gabija“ prezidentė Rasa Zdanevičienė.
„Prie didelio kelio“
„Kęstutis Orinas, provizorius, kraštotyrininkas, publicistas, poetas, gimė Paviemuonio kaime, studijavo Kauno medicinos institute, Farmacijos fakultete. Yra išleidęs eilėraščių rinkinį „Per laiko arimą“, apybraižas „Veiveriai“, „Stasys Kudirka“, „Seniausia lietuviška mokytojų seminarija“. Dzūkų kultūros žurnale „Dainava“, Alytaus ir Prienų spaudoje paskelbęs nemažai kraštotyrinių, publicistinių straipsnių, Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ almanachuose – eilėraščių. Kol dirbo, kasmet dalyvaudavo „Medikų poezijos pavasariuose“.
„Kiekvienas turime savo kelią – kelių kelią. Pirmiausia tai kelias, tolstantis nuo gimtųjų namų, bet sapnuose ir tikrovėje vėl vedantis namo. Kiekvienam jis yra vienintelis, nes kito tokio nėra niekur, kaip nėra ir kitų tėvų, kitų gimtinės namų, ir kitos, savesnės, kapelių kalvos, ant kurios ilsisi amžinu miegu užmigę mūsų tėvai ir tėvų tėvai. Kraštotyrinė knyga „Prie didelio kelio“ vedasi skaitytoją į Veiverių kraštą – nuo pat Veiverių vardo kilmės aiškinimo, nuo vietovės apgyvendinimo, nuo Napoleono kelionės per Sūduvą, vokietmečio, paskui ir sovietmečio. Skausmo kalnelio istorija, kaimų ir pavardžių atsiradimo istorijos, sodybos ir žmonės. Žmonės, kurie pristatomi labai vaizdingomis antraštėmis – „Kitų širdims gyvenęs“, „Marių diedukas“, „Žmogus iš girių“ ar „Visų mirčių specialistas“, „Ašaras jai šluostė dainos“… Pradėjus skaityti pirmąjį pasakojimą „Via Vera“ sudomina ir faktai, ir sklandi, nuosekli, vaizdinga kalba. Autorius tarsi yra šalia ir gyvai pasakoja Veiverių gyvąją legendą. Viskas čia: konkretūs istoriniai faktai, ir žmonių pokalbiai, neutrali pasakotojo pozicija“, – kalbėjo knygos pristatyme R. Zdanevičienė.
Knyga, kuri verčia susimąstyti apie žmogaus būties prasmę
Knygos recenziją parašė kitos naujos knygos autorė Teklė Džervienė. Jos teigimu, K. Orino knyga yra ilgų metų (apie 10 metų) darbas, pareikalavęs daug jėgų, kol buvo surinkta visa medžiaga – vartant ir šifruojant parapijų bažnytinius archyvus, skaitant kronikas, įvairiausius istorinius leidinius, enciklopedijas. Autorius kalbino daugybę žmonių, kad sužinotų gražias ir graudžias šeimų, asmenų gyvenimo istorijas.
Knyga sudaryta iš dviejų dalių. Pirmiausia, pasak recenzijos autorės, ji yra istorinė, nes pirmoje dalyje kalbama apie Sūduvos kraštą, kairiąją Nemuno žemupio pakrantę, kuria tęsiasi traktas per neįžengiamą sengirę. Knygoje pateikiama faktų iš kryžiuočių kronikos ir apie Via Vera kelią, kurį pramynė baltų genčių priešai kryžiuočiai 14 šimtmetyje keliaudami Nemuno pakrante iki Darsūniškio ar Rumšiškių, kur keldavosi per Nemuną, kad užpultų lietuvių žemes. Pasak T. Džervienės, ši knyga kartu yra ir ypatingą vertę įgaunantis mokslinis istorinis darbas.
Antroji knygos dalis skirta pamąstymams apie Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus paskutiniame praėjusio tūkstantmečio šimtmetyje bei tokiame istoriniame fone gimstančių, augančių, triūsiančių, mirštančių Sūduvos gyventojų likimus, darbus ir dienas. Ypač daug vietos skirta Orinų giminės šaknims. Ir daugybei pavienių šeimų, išsibarsčiusių Suvalkijos kaimuose, miesteliuose. Knyga parašyta labai švaria, taisyklinga lietuvių kalba. „Besidomintis savo genties šaknimis skaitytojas gali netikėtai aptikti žinių apie savo tolimus protėvius arba jų palikuonis. Ši knyga gali būti atradimas oriam, subrendusiam skaitytojui, kurio netenkina dabartiniai pramoginiai leidiniai, nes knygoje labai išryškinamos tikrosios doro ir teisingai mąstančio žmogaus vertybės. Tai knyga, kuri verčia susimąstyti apie žmogaus būties prasmę. Knyga, kuri, mano nuomone, gali tapti įdomiu papildu vyresniųjų klasių mokinių istorijos vadovėliams“, – patarimu ateičiai pasidalino T. Džervienė.
Prie knygos daug prisidėjo žmona ir pusbrolis
Knygos recenzijos autorė pridūrė, kad K. Orinui labai daug talkino jo žmona Birutė, kuri ne tik atliko techninius darbus, bet ir redagavo, tvarkė stilių, rūpinosi knygos išleidimu. Ji padėkojo autoriaus žmonai už nepriekaištingą tekstą ir stilių, kantrybę ir valią rengiant knygą.
B. Orinienė, visų vyro knygų redaktorė, recenzentė ir pirmoji skaitytoja, prisipažino apie knygas kalbėti nėra linkusi: „Jeigu nori žmogus žinoti apie knygą daugiau, reikia su ja susipažinti kiekvienam asmeniškai.“ Redakcijoje, spaustuvėje dirbusi Birutė sakė, kad rengiant knygą jai labai padėjo patirtis. Ypač po vyro ligos, kai liko visas maišas popierių ir nuotraukų. Viską, pasak jos, reikėję sudėlioti ir sutvarkyti taip, kad iš viso to pasidarytų knyga. Buvo nelengva, baugu. Dar ir dėl to, kad galėjo susilaukti kritikos. Kadangi buvo įpratusi leisti knygutes (vieną iš jų, apie garsų gydytoją Stanislovą Kudirką, kurio vardas suteiktas Alytaus ligoninei, atsivežė į pristatymą – aut. past.), ryžosi imtis darbo. Birutė ypač džiaugėsi turėjusi padėjėją – Kęstučio pusbrolį, knygoje minimos Gustaitynės atstovą – Kazimierą Gustaitį, kuris taip pat atlydėjo giminaičius į knygos pristatymą ir sulaukė iš brolienės širdingų padėkos žodžių.
Tokią knyga, kaip sakė pusbrolis Kazimieras, gali kiekvienas kraštas sau išsileisti. Kurso draugas esą jam sakęs: „Kaip būtų gerai, kad kas nors apie mano kaimą taip parašytų.“ Pasak K. Gustaičio, kiek klausęs atsiliepimų, visi labai nori tokią knygą turėti. Jis padėkojo K. Orinui už gebėjimą įdomiai parašyti knygą ir suteikti žmonėms, ypač to krašto, galimybę pažinti savo istoriją ir savo šaknis.
Mintimis apie knygą pasidalino istorikas Antanas Krūvelis, prisipažindamas perskaitęs ją vienu atsikvėpimu. Jis padėkojo autoriui ir Antaninai Aleknavičienei, įpiršusiai knygą paskaityti. Kaip buvęs istorijos mokytojas, A. Krūvelis pasidžiaugė radęs knygoje daug istorinės medžiagos – nuo žilos senovės iki šių laikų, gražiai, sklandžiai praeinant visu keliu. Skaitydamas jis turėjo galimybę sugrįžti į savo vaikystės vietas, „susitikti“ su kaimynais ir tarsi diskutuoti su autoriumi, polemizuoti: su kai kuo sutikti, su kai kuo nesutikti, pasiaiškinti, pasitikslinti.
Knygos pavadinimą „pavogė“ iš Salomėjos Nėries
Pakviestas papasakoti, kaip kilo sumanymas rašyti tokią knygą, kaip sekėsi rinkti faktinę medžiagą, prisiminimus, K. Orinas prisipažino, kad knyga liko neišbaigta, nes sutrukdė liga. Kažkas, anot jo, liko visai nepasakyta, kažko per daug pasakyta, kažko truputį trūko. Nepasakyta, iš kur kilo knygos pavadinimas. O jis, pasak autoriaus, buvo „pavogtas“ iš…Salomėjos Nėries, kurios tėviškė – prie to paties kelio, Vilkaviškio rajone. „Vogtas“ todėl, kad poetė buvo surinkusi rankraščius, susiuvusi visą eilėraščių knygą, kurios pavadinimas buvo „Prie didelio kelio“. Deja, S. Nėries knyga tuomet buvo išleista kitu pavadinimu – „Lakštingala negali nečiulbėti“. „Kaip poetė jautėsi – nežinau. Aš įsivaizduoju, jei man – net ir tokiam menkučiui – imtų ir panašų dalyką kažkas iškrėstų, tai aš jo draugu nevadinčiau“, – kalbėjo K. Orinas, pabrėždamas, jog, jeigu būtų tokio pavadinimo nedavęs savo knygai, jis būtų dingęs, kaip dingo tie S. Nėries ranka parašyti eilėraščiai (tiesa, 1994 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido S. Nėries rinkinį „Prie didelio kelio“ tokį, kokio poetė norėjo – aut. pastaba).
Knygoje autorius skiria dėmesio ir savo giminės šaknims. Pristatymo metu jis papasakojo ir kitą įdomų faktą ar sutapimą, kuris vertas būti paminėtas: „Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis gimė Lūginės kaime, netoli Marijampolės. Kol ši vietovė buvo be žmonių, miškuose, viena ar dvi sodybėlės, buvo Orinų kaimas (iki 1774 metų). Visa tai galima rasti istoriko Jono Totoraičio „Sūduvos – Suvalkijos istorijoje“. Kodėl Orinų, kas tie Orinai, esą taip ir neišaiškinta. Vienoje knygelėje Kęstutis radęs, kad Orinas buvęs vokiečių bajoras. O jam atrodo, kad pirmasis Orinas atsirado karo su Švedija laikotarpiu. Ar jam nepatiko tas karas, ar jis buvo sužeistas ant Šešupės kranto, ar dėl kitokių dalykų jis liko miškuose ir ten apsigyveno. Iš jo vardo kilo ir pirmasis Orinų kaimas. Ar jis iš tikrųjų buvo Orino pavarde, ar slapyvardžiu, ar apsimetėlis?… Orinas, kiek teko sužinoti, buvo vardas, minimas užsienio dramaturgo O‘Nilo knygoje. Tuo laiku kaip tik Lietuvoje formavosi pavardės ir daugelis pavardžių įgavo pradžią nuo vardų.“
„Saulėlydžio blyksnis“
Teklė Džervienė gimė Asteikiuose, Kretingos rajone. Mokėsi Alksnėnų (Plungės r.) pradžios mokykloje. 1956 m. baigusi Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, pradėjo pedagoginį darbą Jiezno vidurinėje mokykloje, 1957 m. – Punios vidurinėje mokykloje (joje dirbo iki 1991 m.). 1990–1992 m. vadovavo Punios kultūros namų etnografiniam ansambliui. Nuo 1986 m. yra mokytojų literatų klubo „Spindulys“, nuo 1991 m. – ir Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ narė. Priklauso Žemaičių kultūros draugijai.
Teklė Džervienė ne tik mokytojavo, bet ir kūrė, leido savo kūrybos knygas, domėjosi Punios krašto istorija, surinktą medžiagą sistemino. Poezijos šaltiniai – kasdienis kaimo gyvenimas, raminanti tėviškės gamta. Eilėraščių rinkinyje „Liepa už slenksčio“ (1996 m.) kalbama apie „žemdirbio genties“ šimtmečius besitęsiantį likimą, jaučiamas ryšys su daugeliu motinų, močiučių kartų. 1999 m. išėjo antroji jos kūrybos knygelė – „Nakvynė senuose namuose“, o 2000 m. „Žemaičių žemės“ žurnalo pirmame numeryje buvo paskelbtas jos sukurtas žemaitiškas prozos kūrinys – novelė „Akmousovelnėpiedo“. 2005 m. T. Džervienė parašė istorinę apybraižą apie Džervų giminę „Komentaras giminės medžiui“. Išleista apysaka ir apsakymai „Buvo ir tebėra“ (2007 m.), kūrybos rinktinė „Žali žuolelė“ (2011 m.). Eilėraščiai publikuoti „Spindulio“ ir „Tėkmės“, „Žodžių žydėjimas“ almanachuose. Eilėraščiai ir proza spausdinti žurnaluose „Žemaitiu žemė“, „Dainava“ ir kituose periodiniuose leidiniuose.
T. Džervienė – Žemaitiškos poezijos konkurso laureatė (1996 m.). Apdovanota Garbės raštu už Punios kultūros namų saviveiklos kolektyvų dalyvavimą Lietuvių tautinėje dainų šventėje (1990 m.). 1960–1984 m. yra gavusi padėkų ir diplomų už vadovavimą Punios vidurinės mokyklos vaikų šokių kolektyvui.
Kelio motyvas – ir T. Džervienės knygoje
T. Džervienės poezijos knygelei „Saulėlydžio blyksniai“ recenziją parašė mokytoja Anarsija Adamonienė, kuri pirmoji ir pakvietė pasinerti į poeziją bei pasidalinti savo įžvalgomis. Į giluminį eilėraščio konstrukcijos ir prasmių pasaulį klausytojas buvo subtiliai įvedamas poezijos kaip reiškinio apibūdinimu, pasiremiant vokiečių mąstytoju J. Hederiu, filosofu Heideggeriu, kurie kalbėjo apie poeziją kaip pirminę žmonijos kalbą, apie poeziją, kuria kalbama apie žmogaus būties prasmę, savojo „aš“ suvokimą, „kito“ priėmimą ir šią ribą, kurią taip sudėtinga peržengti. Pasiremiant ir lietuvių literatūros tyrinėtoja V. Daujotyte, kuri sako, kad „tokie gamtos reiškiniai, kaip srūvantys vandenys, medžiai, paukščiai (dar pridėkime – ir saulė, vėjas), tai yra bendras prasmių raštas, į kurį įsirašo sąmonės ženklai“.
Profesionalo akimis A. Adamonienė nagrinėjo, kokie sąmonės ženklai įsirašo T. Džervienės eilėraščiuose, kokiomis spalvomis piešiamas žmogaus dvasios peizažas, kokiomis priemonėmis tyrinėjamas savasis lyrinis „aš“, apmąstymai apie laiką, žmogaus gyvenimo esmę ir kt. Baigdama knygos recenzijos autorė pridūrė, kad eilėraščių rinkinys labai nustebinęs nepaprastomis panoraminėmis nuotraukomis, už kurias, pabrėžė, padėkoti reikėtų Birutei Orinienei.
B. Orinienė, išgirdusi recenziją, sakė apstulbusi nuo šitokio knygos įvertinimo. „Antroji garbioji Daujotytė“, – sakė knygos redaktorė ir iliustratorė, padėkojusi recenzijos autorei. Beje, kaip pati prisipažino, nuotraukas knygos iliustracijoms padariusi mobiliuoju telefonu.
„Pasaulis pilnas gerų žmonių. Nerasiu žodžių, kaip padėkoti čia susirinkusiems“, – jaudindamasi kalbėjo knygos autorė T. Džervienė, pirmiausia padėkojusi Antaninai Aleknavičienei, kuri pirmoji palaimino į kūrybinį kelią, paakino leisti eilėraščius, padėjo susirasti leidyklą ir į ją palydėjo, vėliau – ir visiems kitiems, kurie prisidėjo prie knygų išleidimo, ypač gražaus paskutiniosios, trečiosios, įvertinimo.
Pašnekesiai su knygų autoriais tęsėsi dar ilgai, skaitytojai turėjo daug klausimų, kai kurie atrado bendrų dvasinių ir net tarminių sąsajų. Pavyzdžiui, poetės T. Džervienė ir St. Juršienė – abi žemaitės, todėl joms buvo ypač miela pasirokouti žemaitiškai.
Knygos šventę papuošė ir smuiko melodijomis džiugino jaunoji smuikininkė Augustė Lyberytė. Šventei pasibaigus, skaitytojai galėjo įsigyti abiejų autorių knygų ir autografus.
