Nemuno kilpų kraštą puošiančios atodangos

Lietuvos upių tėvas Nemunas, tekėjęs ramia vaga, prie Birštono tarsi pameta galvą – sukinėjasi, raitosi lyg nenorėdamas palikti šių nepaprastai gražių vietų. Susidariusių Nemuno didžiųjų kilpų pakrantės taip pat unikalios – čia gausu vertingų gamtos paminklų, augalų, gyvūnų, paukščių ir medžių, kurių nerasi niekur kitur.

Pakeliaukime po Nemuno kilpų regioninį parką, didžiosiomis Nemuno kilpomis, pasigėrėkime, ką sukūrė gamta ir srauni upės tėkmė. Šį kartą apžiūrėkime ir pakalbėkime apie Nemuno kilpose esančias atodangas. Vienos jų didesnės, labiau ištyrinėtos, kitos – gal šiek tiek primirštos.

Pirmiausia išsiaiškinkime, kas gi yra ta atodanga. Vikipedijoje rašoma:

„Atodanga – vieta, kur uolienųar nuogulų sluoksniai atsiveria Žemės paviršiuje. Šios vietos būna paupiuose, griovų šlaituose. Ją suformuoja tekantis vanduo (erozijos procesas), ledynų slinkimas, vėjo veikla ir kiti geologiniai procesai. Atodangos leidžia tiesiogiai stebėti uolienas ar nuogulas, stebėti jų slūgsojimo ypatybes, struktūras, tekstūras, nustatyti kaitos seką ir dėsningumus. Dažnai naudojamos imant mėginius, sudarinėjant žemėlapius ir kt.“

Taigi, atodangos geriausiai matomos tada, kai keliaujame Nemunu ir gėrimės jo slėnių nepakartojamu kraštovaizdžiu, šlaitais, raguvomis, griovomis ir, be abejo, nuostabaus grožio atodangomis, leidžiančiomis žvilgterėti į mūsų žemės vidų. Įdomu stebėti atodangų sudėtį, spalvinę ir tekstūrinę gamą.

Balbieriškio atodanga

Pirmiausia aplankykime Balbieriškio atodangą, ant kurios yra įrengta apžvalgos aikštelė, o nuo jos prieš akis atsiveria unikalus, vienas gražiausių Lietuvos peizažų, sukurtų gamtos. Šioje vietoje visais metų laikais būna daug lankytojų, čia mėgsta fotografuotis ir jaunavedžiai bei sustoję pailsėti keliautojai. Gražiai apie šią vietą rašė Č. Kudaba: „Keliaujančiam Nemunu į Balbieriškį užsukti nebūtina, bet į skardį, kuris iškyla kairėje stačia 40 metrų siena, neįkopti nevalia. Reginys toks, kokio iki šiol nepatyrei. Nematęs Nemuno nuo Balbieriškio šlaitų, dar negali girtis matęs mūsų upių tėvą.“

Balbieriškio atodanga yra Nemuno slėnyje, vadinamoje Balbieriškio kilpoje, Žydaviškio kaime. Pagrindinė atodangos dalis yra 1700 m ilgio ir 40 m aukščio. Joje atidengta ledynų suvilktų nuogulų storymė bei 7–10 m storio juostuotųjų ežerinių molių klodai, susiklostę dideliame prieledyninių Balbieriškio – Simno marių dugne. Iš juostelių (dar vadinamų varvomis) skaičiaus galima nustatyti, kiek metų tyvuliavo šaltavandenės prieledyninės marios. Čia jos užsibuvo apie 200 metų.

Balbieriškio atodangų šlaitai ne visai stabilūs, juose pasitaiko nuošliaužų, griūčių, yra ir veiklių griovų ar jų užuomazgų. Daug gamtininkų mokslininkų įvairiais laikais lankėsi, aiškindamiesi Balbieriškio atodangose slūgsančių uolienų padėtį, ypatumus, mineralinę sudėtį ir t.t.

Škėvonių atodanga

Viena žinomiausių kvartero amžiaus uolienų atodangų Nemuno slėnio šlaituose yra Škėvonyse (dešiniajame Nemuno krante, šalia kelio Birštonas–Prienai). Daugiau nei pusę kilometro besitęsianti atodanga – unikalaus Škėvonių gūbrio pjūvis. Jos santykinis aukštis – 31 m. Atodangoje ryškūs dviejų paskutiniųjų ledynmečių ir tarpledynmečio nuogulų sluoksniai. Išlikusi dūlėjimo pluta siekia 1–2,5 m storio (maždaug 5 m virš vandens aukštyje matoma rausvai ruda ir gelsva juosta).

Škėvonių gūbrys guli lyg koks milžiniškas, daugiau nei trijų kilometrų drakonas prie Nemuno. Kyla klausimas, kaip toks gamtos darinys galėjo atsirasti? Kokios gamtos jėgos sukūrė šį milžiną? Nemunas ne tik graužėsi gilyn, bet ir nuolat platino savo slėnį, nepermaldaujamai ardydamas jo šlaitus. Šimtus ir net tūkstančius metų beveik uždaroje Prienų–Birštono kilpoje Nemunas, išplaudamas vis gilesnius sluoksnius, energingai skalavo kilpos paviršių iš dviejų pusių – tekėdamas link Prienų ir grįždamas atgal. Todėl visai nenuostabu, kad galiausiai išliko tik nedidelė žemės paviršiaus, skyrusio dvi slėnio atkarpas, dalis. Dar ir dabar ilgojo gūbrio „uodegą“ talžo Nemuno vandenys, atidengdami Škėvonių atodangoje gūbrio klodus. Mums tai unikali galimybė pažvelgti į žemės gelmes.

Škėvonių gūbrys suklostytas iš geros kokybės žvyro, todėl senokai pradėtas kasti. Jo naikinimas prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tada žvyrą veždavo arkliais. Pokario metais buvo atidarytas žvyro karjeras, nemaža gūbrio dalis buvo negrąžinamai sunaikinta. Unikalus Škėvonių gūbrys ir jo aplinka, Škėvonių atodanga bei raiškus erozinis Birštono atragis saugomi Škėvonių geomorfologiniame draustinyje. Nuo 1984 metų Škėvonių atodanga yra valstybės saugomas gamtos paminklas.

Siponių atodanga

Siponių atodanga yra Balbieriškio kilpoje. Atodanga atsivėrusi Nemuno upės slėnio dešiniajame šlaite, Siponių kaime, Trakelių miške. Siponių atodangos aukštis – 35 m, ilgis – 600 m. Joje slūgso paskutiniojo mūsų planetos geologinio periodo (kvartero) uolienos: smėlis, žvyras, molis, moreninis priemolis. Pastarasis sudaro bene storiausius keturis sluoksnius. Manoma, kad kiekvieną sluoksnį paliko vis kitas ledynas. Geologiniu gamtos paminklu Siponių atodanga paskelbta 1997 m. Ši atodanga, kaip ir kitos prie Nemuno esančios atodangos, nėra gerai ištyrinėta.

Kernuvių atodanga

Ties Kernavės upeliu baigiasi Balbieriškio kilpa ir Nemunas pradeda daryti naują Prienų–Birštono kilpą. Pakeliui upių tėvui kelią pastoja Kernuvių kalnas, nuo kurio jis lyg ir pasuka į šoną, tačiau iš kitos pusės už „skriaudą“ pradeda ardyti jo šlaitus. Ardomą darbą jam padeda atlikti nedidelis Kernavės upeliukas, kuris prasigrauždamas pro storus žemės klodus sukūrė įspūdingą griovą, priaugusią įvairių medžių ir krūmų, dar vadinamą keistu Telytėno vardu.

Šiame griovyje auga ir žydi vilkdalgiai, įvairūs krūmai ir medžiai, o tarp jų ir gana retas kamštinis skirpstas, priklausantis guobinių šeimai. Kai nukrenta lapai, gerai matosi kamštinės ataugos.

Apie Kernuvių vardo kilmę jau nežino ir vietiniai, vyresnio amžiaus gyventojai. Tačiau nuo gimimo Kernuvių kaime gyvenanti Ona Žičkuvienė prisimena, kad pokario metais ši vieta buvo tapusi apžvalgos aikštele, nuo kurios matėsi Nemuno vingis, Naravų piliakalnis ir Prienų šilas. Čia mėgdavo ateiti ir fotografuotis turistai, čia iš Birštono su muzika atvykdavo poilsiautojai. „Tais metais dar buvo kitas kelias, geresnis priėjimas prie skardžio. Dabar jau medžiais ir krūmais apaugę, apgriuvę, nežinodamas ir nerasi. Ateina ir dabar žmonės su žemėlapiais, ieško, kur ta atodanga. Tas skardis dabar yra tiesiai už mūsų pievos, ją perėjus reikia šiek tiek pasukti į dešinę“, – pasakoja O. Žičkuvienė. Tai, kad Kernuvių atodanga buvo šiame krašte populiari, rodo ir anų laikų fotografijos bei aprašymai.

Nuorodų prie Kernuvių atodangos nerasime, nors tai yra vienas iš NKRP lankomų objektų. Tačiau kol kas jis dar nesutvarkytas, nėra apžvalgos aikštelės, nėra nuorodų.

Visiems šiems darbams vis pritrūksta lėšų, nors visą šį grožį reikėtų parodyti mūsų šalies žmonėms, kad jie mažiau žavėtųsi svečiomis šalimis, o džiaugtųsi nepakartojamais savo krašto peizažais.

Parengta pasinaudojant Rūtos Baškytės ir Almanto Kulbio sudarytu leidiniu „Didžiosios Nemuno kilpos“ ir kt. literatūra.