Akių monai – apgaulė ir vilionės

Lapkričio 7 d. Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje vykęs rašytojos Elenos Kurklietytės kūrybos vakaras sulaukė didelio literatūros ir meno gerbėjų dėmesio. Į susitikimą su visuomene Eleną Kurklietytę atlydėjo jos vyras rašytojas Vytautas Bubnys, rašytoja Birutė Jonuškaitė, menotyrininkė Nijolė Tumėnienė.

Ilgametė žurnalistė, Rytų kultūra ir orientalistika besidominti rašytoja atrado savyje dar vieną gebėjimą ir atgaivą sielai – paveikslus. Šįkart į Prienus ji atvyko su įspūdinga augalijos koliažų paroda „Akių monai“.

Pristatydama viešnią Justino Marcinkevičiaus bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė pastebėjo, kad Elena Kurklietytė žurnlistikai atidavė daugiau kaip trisdešimt metų, bet ne mažiau garsi tapo ir kūrybos pasaulyje, į gyvenimą išleidusi vieną už kitą gražesnes knygas. Į mitinius laikus grąžinatis romanas „Šešėlių verpėja“, „Lyla“, po kelionės į Indiją jųdviejų su Vytautu gimusi eseistikos knyga „Slaptingoji prema“ – kūriniai, sulaukę puikaus literatūros kritikų ir skaitytojų įvertinimo.

Daug gražių žodžių apie E. Kurklietytės kūrybą išsakė rašytoja Birutė Jonuškaitė, geriausiai rašytojos asmenybę apibūdinusi jos pačios žodžiais: „Mylėti visus vienodai, vadinasi, mylėti visą pasaulį – medį, paukštį, vabalą, kirminą, žmogų… Ir gyventi taip, kad nepririšdamas jų prie savęs ir pats neprisrišdamas, paliktum laisvę – medžiui, paukščiui, žmogui, vaikeliui, kalnams, žolei, upei… Kad neatitvertum savo tėvynės nuo kitų tėvynės, kad netiestum sienų, kad nedalintum žemės į gabalus, kad visos žvaigždės – tolimos ir artimos – tau būtų pasiekiamos.“ (Elena Kurklietytė „Lyla“).

Viena žymiausių šių dienų Lietuvos menotyrininkų Nijolė Tumėnienė atkreipė dėmesį, kad vien sugalvotas parodos pavadinimas labai daug pasako apie tai, ko siekia autorė. „Akių monai“ – tai tam tikra prasme apgaulė, bet menotyroje tai reiškia, kad žiūrovas nemato realybės, tikrovės, o mato jos prasimanymą, fantaziją.

Pagrindinė koncepcija – meilė gamtai

Menotyrininkė N. Tumėnienė sakė neįsivaizduojanti, kaip gali būti tobuliau ta meilė gamtai išreikšta: pamatytas kiekvienas gražus lapelis, žiedelis, pienė, nukritusi plunksna arba medžio gabalėlis ir iš jų visų sudėlioti paveikslai, kuriantys tam tikrą nuotaiką. Vienur – susikaupusio vakaro nuotaikos, kitur jos – žvalios ir linksmos, dar kitur – labai svajingos. Ir labai mažai darbų, kuriuose yra piešiama. Fonui autorė naudoja suglamžytą arba lygų popierių, ant kurio klijuoja sudžiovintus augalėlius.

Pasak N. Tumėnienės, nors Elena rašytoja, bet ji puikiai išreiškia kompozicijos jausminį pradą. Pirmoje vietoje visada yra estetinės vertybės ir didžiulė pagarba ilgaamžei meno tradicijai. Tai labai svarbu šiuolaikinės dailės fone, kada dažnai dominuoja arba drama, arba koncepcija, racionaliai sumąstyta ir nesvarbu kaip padaryta. Menotyrininkė atkreipė dėmesį, kad autorės meilė gamtai yra išreikšta per žemės spalvų estetinį jausmą. Daugumoje paveikslų – pilkos, gelsvos, rusvos spalvos. Elementai, iš kurių sudėti kūriniai, praturtina paveikslą įvairiomis faktūromis. Iš pirmo žvilgsnio net atrodo, kad paveikslas nupieštas, o įsižiūrėjus matosi, jog tai gamtos stebuklai, kurie, sudėti į vieną vietą, sukuria dar didesnį stebuklą. N. Tumėnienės nuomone, ši paroda labai svarbi vaikų estetinio skonio vystymui, nes darbuose labai daug vietos suvokimui, kas yra menas, kas yra vertybė, šiais laikais aktuali mums visiems.

Žmogui svarbiausia jo šaknys

Šaknys – tai Dievo krislas, kurį žmogus atsineša iš namų, o tik paskui augina. Atsakydama į B. Jonuškaitės klausimą, iš kur tie stebuklai ir paslaptys literatūroje ir mene, E. Kurklietytė pritarė, kad visi mes atėjome iš vaikystės ir visa tai, kas užsifikavo mumyse, mūsų pasąmonėje tam tikru gyvenimo tarpsniu, kažkaip prašosi išleidžiami į pasaulį. Ypatingą dėkingumą ji sakė jaučianti menotyrininkei N. Tumėnienei, kurios profesionalus žodis esąs kaip medus. „Jos žodis man yra lemiamas. Aš žinosiu dabar, kokia kyptimi man eiti. Nesu profesionalė, esu saviveiklininkė. Jokių meno mokyklų nelankiau, neturiu mokytojų, mokausi tik iš savo klaidų. Vienintelis mokytojas – gamta, tobula jos harmonija“, – kuklinosi darbų autorė. Jos nuomone, šios krypties meninės išraiškos šaknys glūdi gilioje vaikystėje –jos močiutė buvusi žiniuonė ir žyduolių žolių rinkėja. Abi eidavusios į pievas, močiutė išmokiusi pažinti augalus, jų vardus. Vaikystėje tai buvęs tikras stebuklų pasaulis! Galėdavusi su švento Petro rakteliais „atrakinti“ stebuklingus kambarius, „įeiti“ į pilį, o širdažole „suvilioti“ kokį nors princą. Pavadinimai, žodžiai į širdį įsmigę. Močiutė mokiusi, kad nereikia skriausti nė vieno augalo, kad reikia juos mylėti, su jais kalbėtis.

E. Kurklietytė prisiminė, kad dirbant žurnaliste būdavę tokių momentų, kai jausdavosi išsekusi, atsirasdavusi kažkokia tuštuma, todėl stengdamasi nusiraminti ėmėsi dėlionės. Pirmoji, sakė, buvusi paprastas paveikslėlis – sau pačiai, dvasiai reikalingas, kuris gimė po to, kai kartą, grįždama iš komandiruotės, paprašė vairuotojo sustoti šalikelėje. Nukritusi į pievą, pilną dobilėlių, ramunių, ir pagalvojusi: „Dieve, kodėl aš taip deginu savo gyvenimą?!“ Kelis augalėlius įsidėjusi į užrašų knygelę. Po kiek laiko juos atrado sudžiūvusius ir priklijavo kaip simbolį: „Sustok, nebedegink savo gyvenimo!“ Vėliau gimė ir daugiau paveikslėlių, iš kurių buvo surengta paroda Rašytojų klube. O po „Lylos“ ir „Šešėlių verpėjos“ pradėjo kurti rimtus koliažus.

Parodoje Prienuose eksponuojami koliažai sąmoningai pateikti be pavadinimų, nors ant nugarėlių jie yra. Autorė sako, kad kiekvienas žmogus paveikslą mato savaip. Žodžio „monai“ prasmių yra nemažai, tačiau apibendrintai tai reikštų: apgaulė ir kartu vilionė. „Medžiaga, kurią naudoju, yra labai trapi. Tai man didelis malonumas ir akims, ir lytėjimui. Sudžiovintą rožės lapelį paimi tarsi ploną ploną šilką. Aš dar jaučiu kvapą tų lapų, aš žinau, kur jie augo, aš matau visą peizažą, iš kuriuo paėmiau tą lapą ar gėlę. Tai be galo turtingas pasaulis, kuris taip harmonizuoja tavo vidų, taip leidžia nusiraminti, kad man atrodo, kad bet kas, pradėjęs panašų darbą, galėtų pagydyti savo sielą“, – tarsi iš naujo išgyvendama visą procesą pasakojo menininkė E. Kurklietytė.

Laikas sau ir pasidalintas laikas

Kūrybos vakaro metu kalbėtasi apie viską: apie knygas, apie dviejų kūrėjų – žmonos ir vyro – kūrybiškąją ir žmogiškąją dermę, jų fizinę ir dvasinę kelionę gyvenimu, šeimos sampratą, šiuolaikinės visuomenės tikrąsias ir įsivaizduojamas vertybes, meno nuvertinimą, kūrėjo dvasios bei minties išsilaisvinimą, patirtis ir atradimus. Po vienos iš tokių neįkainojamų patirčių – Elenos ir Vytauto kelionės į Indiją – pasaulį išvydo ir jųdviejų bendra knyga „Slaptingoji Prema“.

– Indija buvo tam tikras labai ryškus postūmis kūryboje ir mūsų dvasiniame gyvenime. O kūrybą inspiruoja dvasia – ne materialus pasaulis. Tai, ką esi sukaupęs, kokią patirtį turi, vienu ar kitu metu tam tikru būdu turi išsiveržti. Tai, ką mes patyrėme Indijoje, visa tai tarsi akumuliavo, – sakė E. Kurklietytė, teigdama, jog po to – tarnybinio – gyvenimo, kurį gyveno nuolatiniame skubėjime, depresijoje, paskutinieji dvidešimt metų yra tarsi sustabdytas laikas. Tai, ką galėjusi daryti dėl savęs ir sau, buvusi tikra atgaiva: ir knygų rašymas, ir sanskrito, šventraščių, mitologijos studijavimas, ir koliažų iš surinktų ir sudžiovintų gamtos augalijos grožybių darymas. Pastaruosius dvidešimt metų ji teigė galinti įvardinti H. Radausko žodžiais: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos…“ Aš turiu tą prabangą – daryti tai, ką aš noriu, kokybiškai“.

Viešnią kalbinusi rašytoja B. Jonuškaitė padėkojo jai už drąsą kūryboje, už gražią ir puošnią kalbą ir palinkėjo visiems skaityti Elenos Kurklietytės knygas. Žmonos Elenos kūryba, o ypač naująja jos aistra pasidžiaugė ir vyras Vytautas, akimirksniu sumanęs, ar nevertėtų jai surengti seminarą ir parodyti vaikams, mokiniams, kaip gimsta toks stebuklas, įamžinantis gamtą per paveikslus. Pasirodo, ir jis prisideda prie žmonos kūrybos. Bevaikščiodami Antakalnio gatve, abu pastebi tai plunksną, tai lapą, tai kokią šiukšlę, deda į kišenę, kartais, pasak Vytauto, nuostabą aplinkiniams sukeldami. Ir taip vėl kažkas kaupiasi, bręsta – mintys, gamtos detalės. Galbūt vėliau vėl visa tai kokiu nors pavidalu išsiverš.

Dvasios puotai prie meno stalo baigiantis, svečiai padėkojo prieniečiams už svetingumą ir padovanojo bibliotekai šūsnį gražių bei vertingų knygų.

Už sustabdytą laiką, leidžiantį permąstyti savo vertybes, įžvelgti prasmę knygoje, mene, įvertinti tai, ką turime, svečiams ir ypač Elenai Kurklietytei nuoširdžiai dėkojo rajono savivaldybės administracijos direktorius A. Marcinkevičius, Tarybos narys A. Vaicekauskas, Naujosios Ūtos seniūnas A. Aliukevičius. Kraštiečius rašytojus labai nudžiugino Bubnių giminės moterų sveikinimai. Už tokią puikią marčią, Prienų kraštui parvestą, Vytautui Bubniui padėkojo Justino Marcinkevičiaus bibliotekos direktorė D. Čepeliauskienė.

Iš Prienų rašytojai išsivežė ne tik šviesius prisiminimus, Birštono ir Prienų rajono vadovų, skaitytojų padovanotas gėles, kurios tikrai suras vietą būsimuose Elenos paveiksluose, bet ir bitininkų D. ir G. Olsevičių įteiktą simbolinį vaško žiburėlį. Natūralaus vaško žvakė, sakė rašytoja Elena Kurklietytė, jų namuose – kaip šventas dalykas. Lyg tarp kitko V. Bubnys prisipažino: „Mes jau nemaža nugyvenom, bet aš Elenos ir po šiai dienai nepažįstu. Ji vis atsiveria naujai ir naujai. Ir aš niekada iš anksto negaliu nuspėt, kas laukia manęs toliau? Ir laukiu, kuo nustebins. Ir nustebina“.

Vakaro metu skambėjo rašytojos E. Kurklietytės ir V. Bubnio knygų ištraukos, kurias skaitė mokytoja Vytautė Kurtovienė, o susitikimą papuošė jaunųjų Meno mokyklos kanklininkų muzika.

Roma Sinkevičiūtė