Gimdymas

„Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė.“

Iš Pradžios knygos, 1 skyrius, 1–3 eilutės

Šiąnakt dar kartą skaitysime savo istoriją nuo Adomo ir Ievos iki pirmųjų Jėzaus mokinių, perbėgdami Abraomo, Mozės ir pranašų gyvenimus. Nieko nėra nereikšminga – skaitydami jų istorijas, išmokstame suprasti savąją. Šią naktį sužinosime, kad pasaulis buvo sukurtas ir tai nėra savaime suprantama. Netgi vaizdinių ir simbolių pilname Pradžios knygos tekste išlieka paslaptis, kaip ši maža hebrajų tauta galėjo žinoti, kad pasaulis ne visada egzistavo. Ir visa tai vyko prieš kelis tūkstantmečius, kol dvidešimtajame amžiuje mokslas šią tiesą įrodė. Biblija mus moko, kad pasaulis negimė atsitiktinai – jis buvo sukurtas, o tai reiškia – buvo trokštamas.

Vėliau mes sužinosime, kad Tas, kuris jo troško, kuris iš esmės yra už laiko ir erdvės ribų, įėjo į istoriją sudarydamas sandorą su mažiausia tauta. Ir dar sužinosime (nes nėra ribų mūsų pažinimui), kad Jis, tapdamas žmogumi, troško įeiti į mūsų gyvenimo gelmes – jūsų, mano.

Ir dar mes sužinosime (nes vis užmirštame), kad dangaus ir žemės kūrėjas – Dievas, tapęs žmogumi, iki galo visiškai atskleidė savąją meilę žmogui, leidosi nuginkluojamas, pažeminamas ir pasmerkiamas mirčiai ant kryžiaus. Už mus.

Kapo tyloje, kai, regis, tamsumos, o ne gyvybės kūrėjas, šventė pergalę, iš tiesų Jis tada atėjo į mūsų gyvenimo tamsumas, kad mus iš jų išvaduotų. Mirtina šio šeštadienio tyla yra gimdymas.

Ša…, dar ne dabar, bet šiąnakt… Didžiojo perėjimo naktį.