Žodžio laisvė: ar įmanoma išgyventi?
Baigdami senus metus dažnai tikimės, kad naujieji bus geresni, o pasaulinės negandos, nelaimės, smurto protrūkiai pasibaigs užvertus senojo kalendoriaus lapus. Deja, realybė nėra tokia romantiška.
Gana ramiai prasidėję 2015-ieji žadėjo tik pasaulio ekonomikos tinkle besiplečiantį Ukrainos ir Rusijos konfliktą bei bręstantį euro zonos ekonomikos sąstingį. Lietuviams šių metų pradžia – galvosūkis dėl neįmanomo įsivaizduoti pinigų kiekio keitimo į kitomis spalvomis ir ženklais išmargintą valiutą. Galvosūkis nemažas – iškeisti pusę Lietuvos metinio biudžeto arba 11 mlrd. litų.
Deja, jau sausio 7 d. pasaulio bei žurnalistų bendruomenę sukrėtė smurto protrūkis Paryžiuje. Satyrinio žurnalo, išmarginto įvairiaspalvėmis karikatūromis, redakcija tapo žodžio laisvės įkaite ir auka. Paryžiaus centre esanti „Charlie Hebdo“ redakcija buvo užpulta dviejų kaukėtų, gerai pasirengusių kovotojų. Policijos teigimu, šie užpuolikai jau yra žinomi Prancūzijos saugumo tarnyboms. Jie buvo sekami, jiems jau buvo taikytos ir teisėsaugos sankcijos. Užpuolikai yra susiję su musulmoniškuoju pasauliu ir minimi kartu su didesnę pasaulio dalį šiurpinančiu žodžiu „džihadas“. Manoma, kad išpuoliui gerai pasirengę teroristai redakciją užpuolė už per daug atvirą žurnalo diskusiją apie religiją, valdžią bei santvarką musulmoniškame pasaulyje.
Demokratija Jungtinėms Amerikos Valstijoms, Vakarų Europos valstybėms bei daugeliui kitų šalių dovanojo žodžio laisvę. Prieš 25 metus tą laisvę išsikovojo ir Lietuva. Ne vienas, išgyvenęs Sovietų Sąjungos santvarką, gerai žino, kas reiškia žodis, kurį reikia šnabždėti, o geriausia – niekada neištarti. Jie dar prisimena, kad sienos ausis turi net be elektroninių priemonių, o santvarka greitai gali nutildyti žodį. Ne vienas buvęs tremtinys ar politinis kalinys vis dar pamena vagono ratų bildesį ir pilkas tundros platybes, pakeitusias žalių, gėlėtų lankų kraštovaizdį.
Iškovota laisvė atvėrė visiems burnas, akis ir ausis. Tapome demokratiški, atviresnis, protingesni. Atviros žinios tapo dideliais informacijos klodais ir galimybe tobulėti. Žiniasklaida, išimtinai gyrusi politinę santvarką, gavo galimybę rasti, analizuoti ir perspėti savo skaitytojus, klausytojus, žiūrovus apie kliuvinius, kurie trukdo žmogui tobulėti.
Deja, reikia pripažinti, kad ne visada žiniasklaida turi galimybę tai padaryti. Pasaulyje pilna pavyzdžių, kai žiniasklaidos žodis vertinamas ir kaip ginklas, ir kaip priešas. Kasmet pasaulyje nuo įvairių kovotojų, kriminalinių struktūrų bei pavienių kerštingų smurtautojų rankos žūsta daugiau kaip šimtas žurnalistų. 2014 metais žuvo 128 žurnalistai. Pavyzdžių yra ir Lietuvoje. Vitas Lingys – ko gero, pirmasis nepriklausomos Lietuvos žurnalistas, žuvęs už didžiausio Lietuvoje nusikalstamo tinklo veiklos detalių atskleidimą. Jo mirtis parodė, kad griuvus Sovietų Sąjungai žurnalistinės etikos darbo griebėsi jau valstybinės valdžios nekontroliuojamos jėgos.
Sausio 7 d. teroro aktas Paryžiuje nusinešė 12 žurnalistų gyvybes. Jie žuvo už žodžio laisvę. Už žodžio laisvę, kuria jie tikėjo ir dalinosi su visais. Noras pasaulyje skleisti supratingumą baigėsi sušaudymu darbo vietoje. Tą pačią dieną, bijodamas smurto pasikartojimo, užsidarė dar kelios Paryžiuje esančios redakcijos.
Kyla klausimas – kokia yra žodžio laisvės kaina? Ar žodžio laisvė įvertinama atlyginimu, ar gausiu būriu skaitytojų, ar tai taškas, po kurio sustoti jau nebeįmanoma.
Kiekvienas straipsnis, publikacija, karikatūra sulaukia didelio būrio gerbėjų ir didelio būrio nepatenkintųjų. Kiekvienas toks kūrinys susilaukia ir įvertinimo. Kaip jis bus įvertintas, priklauso ne tik nuo temos aktualumo, straipsnį rašiusių ar jame minimų žmonių, bet ir nuo bendruomenės žmogiškumo. Neramumai musulmoniškose šalyse tenai gyvenančius žmones pripratina prie smurto, padaro jį gyvenimo norma. Teroristai, šaudę prancūzų žurnalo redakcijoje, visą nusikaltimą įvykdė šaltakraujiškai ir net neabejodami tuo, ką daro.
Reikia džiaugtis, kad gyvename Europoje, kurioje galioja kitos žmogiškumo normos. Tačiau prisimindami žinių tarnybą „Baltic News Service“ (BNS), kurią krėtė teisėsaugininkai, žurnalistinės etikos komisiją, nuolat svarstančią žurnalistų darbą, galime drąsiai sakyti, kad turime žodžio laisvę. Cenzūruotą.
Įvairūs duomenų apsaugos teisės aktai žiniasklaidos tarnybas baigia paversti viską žinančiomis, tačiau negalinčiomis apie tai pranešti reklamos agentūromis. Įvykiai Paryžiuje parodė, kad norint išvengti susidorojimo geriausia nieko nežinoti ir nieko neskelbti. Grįžti į laikus, kai nieko nematėme, nieko negirdėjome ir ramiai… egzistavome.
Misija šviesti, patarti, apsaugoti, perspėti tampa misija „dideliu traukiniu žodžių pasakyti nieko“.
