home Žemės ūkis Pieno gamintojai jaučiasi žlugdomi

Pieno gamintojai jaučiasi žlugdomi

Rusijos embargas – viena aktualiausių šiandienos problemų. Dėl draudimo įvežti į Rusiją lietuvišką žemės ūkio produkciją Lietuvos žemės ūkis atsidūrė aklavietėje. Pieno kooperatyvų ir ūkininkų asociacijų atstovams didžiausią susirūpinimą kelia kritusios pieno supirkimo kainos, dėl ko jie skaičiuoja didžiulius nuostolius. DSC_0523 Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos (LPGAT) pirmininkas Jonas Vilionis teigė, kad metų pradžioje pieno litro supirkimo kaina siekė 0,8–1,25 lito, o šiuo metu – 55–65 centus. „Ūkininkų dalis pieno produktų kainoje sumažėjo nuo 23 iki 18 proc. Likusią dalį pieno kainoje sudaro prekybininkų dalis (apie 30 proc.), perdirbėjų dalis (apie 28 proc.), 21 proc. sudaro pridėtinės vertės mokestis (PVM). Lietuvos pieno gamintojams mokama mažiausiai už supirktą pieną, dabar šios kainos dar labiau krito, tad ką mums daryti, kaip turėtume elgtis? Kaip turi išgyventi tie ūkiai, kurie specializuojasi pieno gamyboje, neaugina javų, kitokių kultūrų. Kai kurie ūkininkai norėtų persiorientuoti, bet jie gavo paramą iš Europos Sąjungos ir yra įsipareigoję penkerius metus nekeisti ūkininkavimo krypties. Iš kur jiems paimti pinigų? Juk reikia grąžinti kreditus, mokėti palūkanas, pirkti mineralinius priedus ir t.t. Iš milijono 300 tūkstančių karvių prieš gerą dešimtį metų dabar liko 305 tūkstančiai. Buvome sukvietę Lietuvos pieno gamintojų asociacijos išplėstinį posėdį, kuriame dalyvavo naujoji ministrė Virginija Baltraitienė, Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, priėmėme rezoliuciją, pagal kurią valdžia turėtų mums už toną kvotinio pieno už šiuos metus išmokėti po 87 litus iš nacionalinio biudžeto ir priedo po 28 litus už toną nuo išmokų“, – kalbėjo Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas J. Vilionis. Anot pirmininko, kadangi ūkininkai jau nebeišgali nešti tokio jungo, LPGAT priėmė sprendimą, kad Vyriausybė iki šių metų rugsėjo 30 d. turi išmokėti išmokas už kvotinio pieno toną – 87 Lt iš nacionalinio biudžeto ir po 28 Lt paramą už 2013–2014 m. parduodamą perdirbti ar tiesiogiai vartoti pieno toną. „Iš pradžių buvo mokama 87 Lt už kvotinio pieno toną, paskui kaina vis mažėjo, dabar mums siūlo 52 Lt. Tačiau mes reikalaujame 87 Lt, kadangi Europos Sąjunga leidžia išsimokėti tokią sumą. Nacionaliniame biudžete suplanuota tik 117 milijonų litų, kurie numatyti ir galvijų augintojams. Mums tik pieno gamintojams reikia 122 milijonų išmokėti už toną kvotinio pieno. Be to, visiems pieno gamintojams nustatyta maža beakcizinio kuro norma – po 120 l hektarui, neatsižvelgiant į tai, kad reikia ir pašarus ruošti, gyvulius šerti, mėšlą vežti. Prašėme 30 proc. padidinti kuro normą. Nes, pasakykite, kaip gaminti pieną? Norime, kad žmonėms būtų nuimtas jungas“, – tikino LPGAT pirmininkas. J. Vilionis taip pat suabejojo Vyriausybės skaičiavimais dėl iki metų pabaigos patiriamos ūkininkų žalos – 114 mln. litų. Pasak jo, palyginti su praėjusiais metais, iki rugsėjo 15 d. ūkininkai jau prarado apie 160 mln. litų. „Kadangi šį embargą ne mes sugalvojome, prašome Vyriausybės atsižvelgti į Lietuvos pieno gamintojų reikalavimus ir priimti atitinkamas priemones, skirti paramą pieno gamintojams, bet ne perdirbėjams. „Jeigu nebus priimtos atitinkamos priemonės ir neišmokėtos kompensacijos, kviesime visos Pietų Lietuvos pieno gamintojų suvažiavimą. Žmonės pasiryžę vežti pieną ir pilti prie Seimo. Ne taip, kaip anksčiau, kai dalinome veltui“, – sakė J. Vilionis. LPGA tarybos pirmininkui nesuprantamas ir Vyriausybės bei ministerijos požiūris į aktyvių rinkų, kuriose būtų galima parduoti pieno produktus, paiešką. „Negi mes turime ieškoti užsienio rinkų? Aukščiausi valdžios atstovai turėjo ruoštis rinkų paieškai jau anksčiau, nes žinojo, kokius ribojimus rengia Rusija. Jeigu ir toliau taip tęsis, katastrofiškai pradės mažėti melžiamų karvių bandos. Kodėl mes, Lietuvos pieno gamintojai, ES gauname mažiausią kainą už pieną ir mažiausią išmoką už hektarą? Atsakyti niekas negali. Esmė tokia, kad nė vienas perdirbėjas nebankrutuos, nes jis pagal tipinės sutarties 32 punktą gali, įspėjęs prieš 15 dienų, kiek nori, tiek susimažinti pieno supirkimo kainą, ir jam niekas negresia. O ką galime mes? Mes nieko negalime, nes Lietuvoje yra oligopolinė sistema – penki perdirbėjai, penki prekybininkai ir 56 tūkstančiai pieno gamintojų, – piktinosi Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkas. – Nežinome, ar mums pavyks, bet ir Premjerui pasakėme: „Jeigu jūs neapsispręsite, turėsite išeiti ir visai tautai pasakyti, kad pieno mums nereikia“, – pabrėžė jis. Nors aukščiausi valdžios atstovai siūlo pieno gamintojams aktyviau įsitraukti į rinkų paieškas, pasak J. Vilionio, šiandien ūkininkas, gaminantis 5–8 tonas pieno, neturi kur jo išvežti? „Patariama vežti į Baltarusiją, bet ar gausi pinigus? Juk mums nežadama iškart sumokėti. Yra valdžios struktūros, ambasados, kurių atstovai turėtų užsiimti rinkų paieška. Taip daro pažangių valstybių valdžios struktūros“, – kalbėjo Lietuvos pieno sektoriaus atstovas. J. Vilionio teigimu, daug problemų ir gyvulininkystės ūkyje: „Tarkime, laikai bulių, augini dvejus metus, o gauni tiek, kiek už veršelį. Atrodo, ne tiek daug jų užauginame, išvežame 130 tūkstančių, bet mūsų perdirbėjai tuo ir naudojasi. Jie siūlo tokią kainą, kokia jiems palanki, nes didumą mėsos atsiveža iš užsienio. Anksčiau buvo linų pramonė, audė gražiausius audeklus, dabar sako: atsivešim, kam tie lietuviški, esą nekokybiški, atsivešim iš Baltarusijos, iš Kinijos. Sakau, nebeliko linų, nebeliko ir fabrikų. Taip ir čia bus“. Dėl susidariusios kritinės ekonominės ir politinės padėties, pasak J. Vilionio, nukentės ir Kaimo plėtros 2007–2013 m. investicinėje programoje dalyvaujantys pienininkystės ūkiai. Per praėjusį laikotarpį dalyvaujantys programoje ūkininkai valdų modernizavimui gavo 1 mlrd. 600 mln. litų „Jeigu juos padalini 147 tūkstančiams ūkininkų, išeina po šimtą litų. Žinoma, mažesni ūkininkai nedalyvavo investicinėje programoje, nes neturėjo lėšų užstatui, kiti baiminosi. Bet vis tiek tai maži pinigai, ir mes niekada buvusio lygio nepasieksime. Žinoma, stambūs, daugiašakiai ūkiai išliks, bet mažesnių ūkių liks apie 2000, jeigu, kaip kalbama, panaikins pieno kvotas senbuvėse šalyse. Išsivysčiusios šalys turi visą bazę – dideles fermas, potencialą, didelį karvių skaičių. Pavyzdžiui, Olandija, kurios plotas gal 46 tūkstančiai kv. km ir gyvena apie 13 mln. gyventojų, gamina 13 mln. tonų pieno, o mūsų šalies (nors teritorija ir didesnė – 64 tūkstančiai kv. km), ūkininkai gamina 1 mln. 200 tūkstančių tonų. Šios šalys pasiruošę, nuo senų laikų išplėtoję stiprų pienininkystė sektorių, ir jos būtinai atveš to pigesnio baltyminio koncentrato. Mūsų šalies perdirbėjai tuo naudosis, kol mūsų pieno gamintojų nebeliks. Mes to apriboti ar įtakoti negalėsime. Todėl Pieno gamintojų asociacijos tarybos posėdyje priimtoje rezoliucijoje prašėme, kad pienininkystės ūkiai, dalyvaujantys Kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonėse, būtų atleisti nuo įsipareigojimų vykdymo penkerių metų laikotarpiui, kad galėtų persiorientuoti į kitą žemės ūkio šaką, taip pat prašėme kompensuoti dėl įgyvendinamų projektų susidarančias palūkanas bankams“, – sakė LPGA tarybos pirmininkas J. Vilionis.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close