Pilietiškumas prasideda nuo istorijos

Prasidėjusi vasara visus kviečia atostogauti, o įvairios Birštono savivaldybės įstaigos kviečia moksleivius į vasaros dienos stovyklas. Birželio 9–13 dienomis Birštono gimnazijos moksleivius į dienos stovyklą pakvietė Nemuno kilpų regioninio parko direkcija kartu su partneriu Birštono muziejumi.

Šios stovyklos tikslas – supažindinti moksleivius su Birštono krašto istorija, todėl stovykla ir buvo pavadinta „Pilietiškumas prasideda nuo istorijos“. Stovykloje dalyvavo Birštono gimnazijos šaulių būrelio nariai. Kiekviena stovyklos diena, prabėgusi lankant istorines vietas, susitinkant su dar gyvais įvykių liudininkais, atvėrė moksleiviams vis kitokią istorinę atmintį.

Dalijosi prisiminimais

Stovykla prasidėjo nuo vėliavos pakėlimo Basanavičiaus aikštėje. Čia pradėjo dalintis prisiminimais ir atvykę svečiai, nes kai kuriuos įvykius dera prisiminti būnant prie Partizanų paminklo. Prisiminimais buvo dalijamasi ir Birštono krašto muziejuje, kuriame galima rasti daug istorinės medžiagos apie to meto įvykius, palikusius vienokį ar kitokį pėdsaką kurorto istorijoje. Į susitikimą su moksleiviais atvyko buvę tremtiniai, partizanų ryšininkai, jų giminaičiai.

Birštonietė Janina Juozaitytė-Jasiulaitienė prisiminė savo brolį Vincą Juozaitį, kuris buvo Dainavos būrio partizanas. Janina pasakojo, kad gydytojas Matulionis jos brolį 1944 metais norėjo išsivežti į užsienį mokytis, bet jis paklausė mamos ir liko Lietuvoje, vėliau apsigyveno Matulionio bute Kaune. Kai 1946 metais NKVD suėmė brolio draugus, jis išėjo į Dainavos partizanų būrius, tačiau 1947-ųjų rugpjūtį buvo suimtas, nes vienas iš partizanų išdavė susirinkimo vietą. Po brolio suėmimo Janina buvo ištremta kartu su tėvais.

Zita Bartoševičiūtė prisiminė, kaip 1941 metais buvo konfiskuotas visas šeimos turtas, mama pasodinta į kalėjimą už mokesčių nemokėjimą, kaip vėliau pavyko išsiaiškinti, kad dokumentai buvo suklastoti. Brolis įstojo į partizanus 1946 metais, buvo sužeistas prie Verknės, o 1952 metais žuvo Vėžionyse. Jos abi su seserimi buvo išvežtos į Krasnojarsko kraštą ir tik gerų žmonių dėka išgyveno.

Bronius Šalčius moksleiviams papasakojo ne tik apie partizanų kovas, bet ir apie tuometinius mokesčius(pyliavas), kuriuos turėjo mokėti kiekviena šeima.

Nemajūnietis Lubauskas prisiminė atsišaukimų prieš tuometinę Tarybų valdžią spausdinimo istoriją 1952–1953 metais. Jis tuo metu buvo dešimtokas. Suėmė jį mokykloje 1954 metais. Birštonietis Antanas Vilkas moksleiviams atnešė parodyti nuotraukų, kokiose žeminėse gyveno partizanai, nes viena tokia žeminė buvo įrengta jų namuose, o jam tekdavo nešti partizanams maistą. Kad niekas neįtartų, mama maistą sudėdavo į pintinę, uždengdavo rankšluosčiu, o ant viršaus prikraudavo burokėlių – atrodydavo, jog eina šerti gyvulių. Antano šeimos neištrėmė, nes atvykusiems jų išvežti NKVD kareiviams tėtis parodė gautą šaukimą į Sovietų armiją. Tokiu būdu buvo išgelbėta nuo tremties visa šeima.

Partizanų takais

Antroji stovyklos diena buvo skirta ekskursijai į Kauną, kurios metu aplankėme Lietuvos aviacijos muziejų, Kauno karo muziejų, o grįždami atgal – kartu su Antanu Grinkevičiumi apžiūrėjome Buzų bunkerio atminimo vietą prie Jiesios upės.

Trečiąją stovyklos dieną nuo ryto dairėmės į dangų. Apniukęs oras nežadėjo nieko gero, bet taip ir nesulaukėme nė lašelio lietaus. Visos suplanuotos veiklos šią dieną buvo įvykdytos. Kelionę pradėjome nuo atminimo vietos, skirtos Domicelei Šiugždinytei ir Pranui Šiugždiniui. Vytautas Šeškevičius nušienavo aplink paminklą užaugusią žolę, pasodinome gėlių, uždegėme žvakeles ir tylos minute pagerbėme žuvusiuosius. Kita vieta, kurią tądien aplankėme, skirta 1945 m. kovo 28 dieną Paverknių laukuose žuvusiems partizanams pagerbti. V. Šeškevičius papasakojo moksleiviams apie šių partizanų didvyriškumą kovojant dėl Lietuvos nepriklausomybės ir tragišką jų žūtį. Aplankėme ir vietą, kurioje 1954 metais rugpjūčio 18 dieną išduoti žuvo paskutinis Dainavos būrio partizanas Vincas Daunoras–Ungurys ir jo adjutantas Jurgis Palionis –Dobilas. Šiemet sukanka 60 metų nuo jų žūties. Moksleiviai išgirdo Dainavos partizanų istoriją, vyriausiųjų vadų vardus. Tylos minute pagerbėme visus žuvusiuosius.

Stovyklos metu lankėme ne tik atminimo vietas, bet ir buvusius bunkerius, apžiūrėjome dar įžiūrimus miškuose iškastus partizanų apkasus, kuriuos parodė tuos laikus menantys gyvi liudininkai.

Rūdupio miške buvusias apkasų vietas parodė tų dienų liudininkė, vaikystėje netoliese gyvenusi Senavaitienė. Ji papasakojo apie šalia buvusių apkasų palaidoto partizano, pravarde Turkas, tragišką likimą. Dabar šią vietą išduoda pasodinti miškui nebūdingi žalumynai. Kokia šio partizano pavardė, Senavaitienė nežinanti, bet kartais girdėdavo, kaip draugai jį vadindavo Jonu. Senavaitienė už ryšį su partizanais buvo nuteista 10 metų kalėjimo. Po Stalino mirties jos byla buvo peržiūrėta ir suteikta teisė grįžti į gimtinę. Nuo tada ji nuolat lanko šį kapą.

Iš Rūdupio miško pasukome link Kalvių. Čia apžiūrėjome paminklą 1947 m. rugsėjo 30 dieną žuvusiems partizanams ir miškų urėdijos sutvarkytą partizanų žeminę. Lankydamiesi žeminėje sutikome šeimyną šikšnosparnių, kurie privertė visus aiktelėti iš nuostabos, nes nesitikėjome rasti po žeme gyventojų. Apsilankę tikroje žeminėje pasukome į Druskų mišką. Apie čia veikusius partizanus atsiminimais pasidalijo Janina Padriezaitė-Jančiauskienė. Ji parodė vietą ant Nemuno kranto, kur buvo įrengtas bunkeris, bet šiuo metu jis jau apsemtas vandens. Atsigėrę vandens iš Kunigo šaltinio, aplankėme Atminties taką. Čia keliautojų laukė kareiviška košė. Prisiminę, kaip atsirado Atminties tako skulptūros, keliavome atgal į Birštoną.

Susitikimas su tarptautinių operacijų dalyviu

Stovyklos pabaigoje susitikome su Donatu Česnavičiumi, kuris yra mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ narys. Brigados kariai nuolat dalyvauja įvairaus lygio taktiniuose mokymuose ir pratybose Lietuvoje bei užsienyje,vykdo užduotis skirtingose tarptautinėse operacijose, rengiasi šalies gynybai bei taikos meto užduočių vykdymui Lietuvoje.

Donatas kartu su savo būrio kariais vykdė operacijas Afganistano Goro provincijoje. Susitikimo metu jis, pasitelkdamas nuotraukas ir filmuotą medžiagą, pasakojo moksleiviams apie karių tykojusius pavojus, apie atliktus darbus, afganistaniečiams suteiktą pagalbą, taip pat apie Afganistano gyventojų būdą, įpročius. Sužinojome ir apie lietuvių bei kitų šalių armijų gyvenimo sąlygas. Susitikimo metu moksleiviai klausė, kaip tapti karininku, kokios stovyklos organizuojamos, kiek sveria kareivio kuprinė, kokius būtiniausius daiktus reikia pasiimti vykstant į mokymus. Padėkoję svečiui už pasakojimą visi kartu keliavome į Birštono Basanavičiaus aikštę, kur lynojant vasariškam lietučiui buvo nuleista stovyklos vėliava.

Stovykla baigėsi, o mes jau kuriame naujas programas, kad galėtume tęsti pažintį su krašto istorija, susitikti su dar gyvais įvykių liudininkais, aplankyti atminimo vietas, užrašyti vis naujus pasakojimus.

NKRP direkcijos vyr.specialistė Ramutė Milušauskienė