Įspūdžiai iš Japonijos – patys geriausi
Birštono gimnazijos kūno kultūros vyr. mokytojas Arnoldas Juozaitis dar tebegyvena įspūdžiais iš Tekančios saulės šalies – Japonijos. Šioje tolimoje šalyje jis svečiavosi nuo 2012 metų spalio iki 2014 metų kovo pabaigos. Jam teko gera proga laimėjus Japonijos vyriausybės MEXT konkursą ir stipendiją 1,5 metų mokytis pagal mokytojų tobulinimosi programą Ivatės universitete. Ir nors Japonija yra kitame pasaulio krašte, kur vyrauja visai kita rytietiška kultūra, pasimokyti iš darbščių šios tautos žmonių yra ko.
Į Japoniją vyko pagal mokytojų tobulinimosi programą
Sužinojęs apie galimybę išvykti į Japoniją įgyti patirties pagal mokytojų tobulinimosi programą, Arnoldas nusprendė dalyvauti konkurse. Pretendentas turėjo atitikti griežtus reikalavimus – turėti 5 metų darbo stažą, gana gerai mokėti anglų kalbą. Arnoldui teko kelis kartus važiuoti į Vilnių, dalyvauti pokalbiuose ir laikyti testus Lietuvos švietimo ministerijoje, taip pat rašyti motyvacinį laišką. Po kiek laiko gavo žinią, kad jo dokumentai siunčiami į Japoniją. Netrukus atskriejo patvirtinimas, kad jo kandidatūra tinkama.
„Išvykti tokiam ilgam laikui buvo gana sudėtinga, nes tik gegužės mėnesį buvo gimęs sūnus. Tačiau šeimoje nutarėme, kad reikia pasinaudoti pasitaikiusia galimybe pamatyti ir kitokį pasaulį, susipažinti ne tik su šios šalies kultūra, bet ir pamatyti, kaip dirba kolegos kūno kultūros mokytojai“, – pasakojo Arnoldas.
Jaunas mokytojas pasirinko Japonijos Ivatės prefektūrą. Jam teko apsistoti Moriokos mieste ir daugiausia laiko praleisti Ivatės universitete bei prie universiteto veikiančiose pagrindinėje bei pradinėje mokyklose.
Kaip pasakojo Arnoldas, mokytojai iš Lietuvos kiekvienais metais pagal mokytojų tobulinimosi programą semiasi patirties užsienio šalyse, tačiau Japonijoje jis buvo pirmasis.
Pirmiausia – japonų kalbos pamokos
Pradžia Japonijoje nebuvo sunki. Arnoldas gavo stipendiją ir bendrabutį, tad galėjo jaustis gerai, jeigu ne tas kalbos barjeras. Angliškai, sako, nelabai buvo su kuo pasikalbėti, nes dauguma japonų šia kalba prastai šneka. Tačiau paslaugūs japonai, jeigu gatvėje jų paklausi angliškai, būtinai suras žmogų, suprantantį ir mokantį atsakyti angliškai.
Arnoldas sako, kad iš karto į akis krito nepaprastas japonų paslaugumas, punktualumas, mandagumas ir tvarkingumas. Pas juos viskas sustyguota, sudėliota vos ne sekundžių tikslumu.
Pirmiausia pagal programą teko 4,5 mėnesio kasdien po 5 valandas mokytis japonų kalbos – sudėtingos svetimos šnektos. Iš pradžių, kol visiškai nieko nesupranti, tai atrodo lyg paukščių čiulbėjimas, bet vėliau, anot Arnoldo, įvyksta persilaužimas.
„Juk trauktis nėra kur…„Japoniškai galima išmokti šnekėti, bet skaityti ir rašyti – be galo sunku. Pagal šią programą pažįstu apie 500 japonų rašto ženklų, bet jų yra kur kas daugiau,“ – sakė mokytojas.
Kai baigėsi japonų kalbos mokymasis, Arnoldui buvo paskirtas profesorius –kuratorius, jam teko pasirinkti norimas paskaitas universitete. Birštonietis pasirinko įdomesnius ir pas mus rečiau kultivuojamus dalykus – beisbolą, softbolą, kendo, dziudo – ir paprastesnes sporto šakas – tinklinį bei futbolą.
Arnoldas Japonijoje ne tik klausėsi paskaitų universitete, bet ir lankėsi mokyklose, norėdamas pamatyti, kaip dirba mokytojai mums labai mažai pažįstamoje šalyje
Mokykloje – drausmė ir tvarka
Klasėje – 40 mokinių ir vienas mokytojas. Pamokos laikas nėra fiksuotas, ji gali trukti 45–50 min., kad liktų laiko mokytojams pereiti iš vieno kabineto į kitą.
Visi mokiniai dėvi uniformas, kurios yra kasdieninės ir šventinės, taip pat privaloma ir sportinė apranga. Mokiniams mokykloje neleidžiama naudotis mobiliaisiais telefonais, mergaitėms – jokių makiažų, auskarų, grandinėlių ar dažytų plaukų. Tvarka geležinė. Ir ji prasideda nuo pat mokyklos durų – atėjus reikia nusiauti ir palikti spintelėje batus, o apsiauti kitus. Pasak Arnoldo, tai taisyklė, ir niekas neklausia, kodėl jos reikia laikytis. Mokykloje nėra drausmės problemų. Šiek tiek daugiau laisvės turi pradinių klasių mokiniai (maždaug iki 11 metų), o paskui griežtai reikalaujama drausmės ir tvarkos, prie jos pratinama. Vaikai jau darželyje mokomi savarankiškumo. Darželyje mažieji japoniukai kiekvieną kartą po valgio valosi dantukus, patys pasiruošia žaidimų vietą, po to susitvarko, pasiruošia pietums ir miegui.
Mokykloje taip pat viskas vyksta toje pačioje patalpoje, tik maistas ruošiamas atskirai ir atvežamas vežimėliu. Viskas suskaičiuota ir normuota, maistas visavertis – žuvis, daržovės, o tokių produktų, kaip bandelės, skrudintos bulvytės ar traškučiai, Japonijos mokyklose nėra. Pavalgę vaikai patys išsiplauna ir susitvarko klasę. Mokykloje valytojų nėra, viską daro patys mokiniai. Gal todėl ir problemų dėl tvarkos nekyla nei mokykloje, nei už jos ribų. Gatvėse nėra nei šlavėjų, nei šiukšliadėžių, nei… šiukšlių. Savo šiukšles turi susirinkti pats. Pasak Arnoldo, Japonijoje atliekos itin rūpestingai rūšiuojamos, kiekviena dedama ten, kur jai ir vieta. Šioje šalyje yra milijonai nerašytų taisyklių, kurių visi laikosi. Iš pradžių prie tokios tvarkos europiečiui sunku priprasti. Pasak Arnoldo, vyksta atmetimo reakcija, bet niekur nedingsi, tenka priprasti.
Daugelis japonų vaikų lanko popamokinius užsiėmimus, domisi muzika, daile, sportu. Laisvadieniais su mokytojais eina į žygius, ekskursijas. Kaip pasakojo Arnoldas, prieš išeidami į žygį mokiniai gieda mokyklos himną, žygyje ir grįžę – taip pat. Tai jiems įprasta.
Ką galima pritaikyti pas mus
Pasak Arnoldo, daug teko pamatyti ir išmokti, prie daug ko priprasti. Bendraudamas su japonais, nori nenori, išmoksti ir jų papročių, gyvenimo būdo. Ypač mandagumo, pagarbos. Ten žmonės labai atidūs, paslaugūs ir mandagūs, pasisveikindami ir atsisveikindami nusilenkia. Grįžęs į gimtąją Lietuvą, Arnoldas šio įpročio iš karto neužmiršo. Mūsų visuomenėje keistai atrodo, jeigu žmogus pagarbiai nusilenkia…
„Pabuvojęs šioje įdomioje šalyje daug pamačiau ir daug ką supratau. Jau svarstau, ką galėsiu pritaikyti savo profesinėje veikloje, fizinio lavinimo pamokose. Su vyresniais vaikais jau sunkiau, bet darželinukus ir pradinukus dar galime bandyti išmokyti savarankiškumo ir vėliau dirbti šia linkme. Mokykloje reikėtų įdiegti budėjimo sistemą, kad vaikai patys būtų atsakingi už tvarką ir švarą klasėse“, – sakė Arnoldas.
Birštonietis ne tik pats mokėsi, bet ir vedė užsiėmimus mokyklose, pristatinėjo Lietuvą ir Birštoną Japonijos bendruomenėse, pasakojo apie mokslą, kultūrą, tradicijas ir papročius, nacionalinius patiekalus ir kt. Buvo lyg savotiškas ambasadorius svečioje šalyje. Arnoldas buvo ne vienintelis mokytojas, atvykęs pagal šią programą. Iš kitų šalių atvykę mokytojai irgi buvo kviečiami vesti užsiėmimų, bendrauti su mokiniais ir mokytojais.
Keturios paros tarp dangaus ir žemės
Japonija toli nuo Lietuvos, tad ryšį su artimaisiais Arnoldas palaikė internetu. Juk labai rūpėjo, kaip auga sūnelis, kaip sekasi dukrytei, kaip su mažaisiais susitvarko žmona Rūta. Tačiau bendrauti virtualioje erdvėje ne tas pats, kas paliesti ar apkabinti. Buvo ir laisvo laiko, skirto sportui, pažinčiai su šalies kultūra, bet labai norėjosi nors trumpam sugrįžti ir į namus.
„Programa truko 542 dienas. Tris kartus buvau sugrįžęs į Lietuvą, praleidau čia 100 dienų, o keturias paras skridau, t. y. buvau tarp dangaus ir žemės“, – juokiasi Arnoldas.
Susidomėjo kolegos
Grįžęs iš Japonijos, Arnoldas domėjosi, ar nereikia duoti ataskaitos Švietimo ir mokslo ministerijai apie tai, kur buvai, ką išmokai, ką veikei. Pasirodo, grįžtamojo ryšio kaip ir nėra – niekas nieko neprašė. Tai jauną mokytoją šiek tiek nuvylė. Tačiau jis Birštono gimnazijoje surengė seminarą ir kolegoms papasakojo apie Japonijoje įgytą patirtį ir įspūdžius. Pasak Arnoldo, gimnazijos mokytojai susidomėjo jo pasakojimu apie Japonijos švietimo sistemą.
Tai kokia gi ta Japonija?
„Graži, kultūringa ir svetinga šalis. Žmonės draugiški, nuoširdūs, paslaugūs ir labai darbštūs. Tačiau Japonija ne ta vieta, kur norėčiau gyventi. Nesigailiu, kad buvau išvykęs, nes įgijau ir kitokios patirties, pamačiau kitokį pasaulį. Patirtis miela, išliks visam gyvenimui“, – sakė Arnoldas.
Iš tikrųjų Japonija yra daugelio svajonių šalis. Norisi bent akies krašteliu pamatyti, kas vyksta kitame žemės krašte. Nors ten ir labai gerai, žmonės geri ir malonūs, uždirba daug pinigų, tačiau išleisti jų nėra kur ir kada. Taigi mums, ko gero, mieliausia savame krašte. Visada verta apsilankyti, pamatyti, sužinot ir išmokti, plėsti savo akiratį, žinias bei draugų ratą, bet namuose mieliausia.
Stasė Asipavičienė
