Karas – vyksta, bet ne Lietuvoje
Panašu, kad jau keli mėnesiai besitęsiantis Rusijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) konfliktas vis labiau išauga į dar vieną šaltąjį karą. Tik kokią vietą šiame konflikte užima Ukraina? Tai suvokti turbūt sunku net patiems konflikto dalyviams.
Per šiuos kelis mėnesius pasikeitė turbūt tik du esminiai faktai. Vienas – Rusijos karinės pajėgos jau važinėja platesne Ukrainos teritorija. Antrasis – abi didžiosios valstybės demonstruoja savo drąsius karius, kurie su karine technika „šmirinėja“ kitos valstybės pasieniais. Kariai, gavę užduotį, ją vykdo ir tikisi, kad priešininkai bus kantresni –kokio nors ginklo salvė jų nepasieks. Tuo tarpu didieji vadai nesuka galvos – karys taps didvyriu, o jie turės progą pasigaląsti ginklus – koks skirtumas, ne jie tanke sėdi.
Žemėlapis keičiasi
Praėjus keliems mėnesiams situacija iš esmės pasikeitė tik tuo, kad vietoj atviro ukrainiečių troškimo patekti į Europos Sąjungą ir atsikratyti prorusiškos valdžios pančių prasidėjo kova dėl pačios Ukrainos laisvės. Ar gali būti galimybė, kad kažkuri Ukrainos dalis vis tiek liks laisva, o kiti regionai atiteks Rusijai?
Pasak politikos analitikų, akivaizdu, kad Krymas artimiausiu metu faktiškai liks Rusijos sudėtyje, tačiau teisiškai ta aneksija daugelio valstybių nebus pripažinta. Tolimesnėje ateityje Krymo likimas priklauso nuo daugelio veiksmų, pirmiausia nuo Rusijos ir Ukrainos politinės bei ekonominės raidos. Tačiau Ukrainai reikėtų labai daug nuveikti, o Rusijai labai susilpnėti, kad taip atsitiktų. 1991 m. perversmo žlugimas Maskvoje ir Belovežo girios susitarimai buvo vieni iš tų unikalių istorinių įvykių, kurie nulemia tautų likimą šimtmečiams.
Kitos Ukrainos rytų ir pietų sritys, kuriose daugumą sudaro ukrainiečiai (nors dalis jų yra rusakalbiai), matyt, išliks Rusijos spaudimo Ukrainai objektu. Rusija nepajėgtų jų „suvirškinti“ – iš Krymo ateinančios naujienos nerodo organizuotumo pavyzdžių, kas, beje, turėtų būti žinoma Rytų Ukrainoje. Be to, po Krymo praradimo Ukrainos vientisumas padidėjo, o Rusijos (nors ir nežymiai) sumažėjo. Todėl separatistines nuotaikas tenka dar aktyviau vaidinti pačioms Rusijos specialiosioms pajėgoms. Rusijai kiltų ir kita problema – kitaip nei Kryme, Rytų Ukrainoje nėra natūralių geografinių ir kultūrinių ribų, t. y. neaišku, kur Rusijos pajėgos sustotų, ir neaišku, kada jos galėtų išeiti.
Po padėties Ukrainoje stabilizacijos tikėtina, kad šalis pasuktų į Vakarus. Anarchijos apimtos šalies integracija į Vakarų struktūras yra nulinė.
Karas tampa strateginiu
Kuo toliau, tuo labiau Ukrainos kova tampa pasyvi. Girdėti tik pranešimai apie pradedamas, nutraukiamas, o kartais sėkmingas antiteroristines operacijas, tačiau prieš Rusijos karines pajėgas oficialiai į karą nestojama. Susidaro įspūdis, kad Ukraina iš tikrųjų yra susiskaldžiusi ir jau nebėra norinčiųjų už ją kovoti. Tačiau reali situacija Ukrainoje yra kitokia. Akivaizdu, kad Ukraina nėra pajėgi įveikti Rusijos, todėl dabar, ko gero, geriausias sprendimas būtų konfliktą išspręsti su kuo mažiau aukų. Pasyvi Vakarų Europos šalių, JAV pozicija verčia vis labiau susitaikyti su esama situacija, daline aneksija, o gal ir visos šalies okupacija.
Politikos analitikai mano, kad esant labai nelygioms priešininkų jėgoms silpnoji pusė turi imtis vadinamųjų asimetriškų priemonių, kurias taikant kitos pusės pranašumai tampa neaktualūs. Pavyzdžiui, labai svarbi yra gerai suplanuota propaganda. Tačiau bet kokiai sėkmingai politikai reikalingas efektyvus vadovavimas, kurį sunku užtikrinti esant bendrai politinei ir socialinei suirutei. Jei Vokietijos ir jos sąjungininkų pajėgos po 1917 m. bolševikų perversmo būtų iš karto pajudėjusios į Rusijos gilumą, jų niekas nebūtų sulaikę. Taip pat ir Vakarai negali padaryti to, ką privalo atlikti patys ukrainiečiai.
Ar Ukraina turi savo vertę?
Šiame konflikte problema yra ir dėl ekonominio saugiklio. Kiekviena šalis siekia jai naudingo sandorio, todėl tikintis pagalbos iš Europos Sąjungos ir JAV reikėtų pasvarstyti, ar jos yra suinteresuotos tai daryti. Kokią naudą jos galėtų iš tokio sandorio turėti tuoj pat arba ateityje?
Pasak analitikų, jokia potenciali ekonominė bendradarbiavimo su Ukraina nauda neatsvertų nuostolių dėl pablogėjusių santykių su Rusija. Kad ekonominis bendradarbiavimas su Ukraina būtų labai naudingas, reikėtų iš esmės pertvarkyti jos ekonomiką, t. y. reikėtų milžiniškų investicijų, kurios silpnos pasaulinės ekonomikos sąlygomis ant kelio nesimėto. Parama Ukrainai reikalinga greičiau, nes šis konfliktas yra didesnio geopolitinio žaidimo dalis. Palikus Ukrainą likimo valiai būtų sutaupyta išteklių šiame žaidimo etape, bet gali tekti mokėti gerokai daugiau kitame etape. Atitinkamai Ukrainą reikėtų remti neviršijant tam tikro proporcingumo (akivaizdu, kad jai neturėtų būti taikomos tokios pat garantijos kaip NATO narėms). Tai, kad viena valstybė gali nebaudžiama atplėšti kitos valstybės gabalą, gali turėti labai liūdnų pasekmių, net ir tai pačiai Rusijai, jau turėjusiai teritorinių ginčų su Kinija.
Ukraina yra per smulki ir per mažai ekonomiškai išsivysčiusi valstybė. Todėl norint tikėtis sėkmingų derybų reikėtų turėti ypač patrauklų ir naudingą pasiūlymą. Tačiau panašu, kad šią akimirką Ukraina negali pateikti tokio pasiūlymo.
Konflikto padariniai Lietuvai
Žinoma, lietuviams iškyla klausimas, kaip šis konfliktas ar jo padariniai paveiks Lietuvą. Rusija baugina visus Lietuvos pasienyje plaukiojančiais laivais, skraidančiais bombonešiais. Rusijos valdžia atvirai pabrėžia nebijanti nei Vakarų sankcijų, nei pačių Vakarų. Lietuvos karinės pajėgos džiaugiasi didesniu jaunuolių aktyvumu bei didėjančiomis savanorių gretomis. Suprantama, kuo labiau džiaugsimės didėjančiomis savo pajėgomis bei atvykstančiomis pajėgomis iš NATO – tuo labiau daugės Rusijos įgulos aplink Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes. Nors jau rašėme, kad Lietuvai – NATO narei pavojus yra gana minimalus, tačiau susirūpinimas karinėmis Lietuvos pajėgomis tikrai yra vertingas.
Politologų teigimu, bet kuri valstybė turi bet kada būti pasiruošusi apsiginti, net jei tas pasiruošimas yra pirmiausia užsitikrinimas, kad neabejotiną paramą suteiks stipresnis sąjungininkas. Nepasiruošimas valstybės gynybai yra vienas iš potencialų agresorių padrąsinančių veiksnių.
Pasak analitikų, paradoksas, bet Lietuvos strateginė padėtis Rusijos atžvilgiu dėl Ukrainos įvykių pagerėjo. Nors aktyvi Lietuvos diplomatijos parama gali turėti labai neigiamą poveikį Lietuvos ekonominiams santykiams su Rusija, tačiau Rusijos ekonominis spaudimas susilpnina kaip tik Rusijos interesams palankias ekonomines grupes. Lietuvos verslininkai gali gauti didesnį pelną pardavę prekes ir paslaugas Rusijoje (pavyzdžiui, dėl netvarkingų konkurencinių sąlygų), tačiau tas pelnas yra neatsiejamas nuo didesnės rizikos, kuri retkarčiais virsta didesniais nuotoliais.
Vakarų įsipareigojimai Ukrainai nėra dideli, todėl realiausias atsakas į Rusijos veiksmus neišprovokuojant naujo pasaulinio karo yra stiprinti pačių Vakarų sienas – arčiausiai Rusijos esančias ES ir NATO valstybes. Tokiu būdu Lietuva net ir per daug neinvestuodama į gynybą gali padidinti savo karinį atsparumą.
Politologai mano, kad Lietuvos diplomatijai atsiranda galimybės sustiprinti savo santykius su kaimyninėmis valstybėmis, kurios turėtų jausti didesnį solidarumą bendros grėsmės akivaizdoje. Ypač reikėtų paskubėti pataisyti santykius su Lenkija, kurios politikų nuomonės nebūtinai sutampa su Lietuvos lenkų politikų požiūriu.
Galiausiai ir Ukrainos įvykiai turėtų paskatinti mūsų politikus daugiau dėmesio skirti ilgalaikei valstybės politikai. Pagrindinė garantija, kad valstybė išliks nepriklausoma, yra jos piliečių solidarumas, pasitikėjimas vieni kitais ir valstybe. Ir pati Ukraina, jei pasimokytų iš šios krizės, išsikapanojusi taptų stipresnė ir turtingesnė. Net ir be Krymo.
Ekonominė imperija
Rusija akivaizdžiai siekia grįžimo prie sąjungos. Tik labiau panašu, kad ne Tarybų sąjungos, o Rusijos imperijos. Panašu, kad siekdama įgyvendinti „Eurazijos“ projektą, Rusija yra labai suinteresuota tai padaryti greičiau, didesnėmis teisėmis ir nebūtinai sutinkant su kitų keliamais pageidavimais. Rusija nori tapti didesne, galingesne, tačiau ar tai įmanoma – labai didelis klausimas.
Dabartinė Rusijos galia paremta aukštomis žaliavų (pirmiausia naftos ir dujų) kainomis. Analitikų teigimu, kai tik susvyruos Kinijos ekonomika arba Vakarai taps labiau nepriklausomi energetikos srityje, ta galia nusmuks itin sparčiai. Jau praeitais metais Rusijos BVP augo vos 1,3 procento. Net ir be tolesnių avantiūrų Ukrainoje šiais metais dėl investicijų pasitraukimo galima numatyti ekonomikos nuosmukį. Šiuo požiūriu tinkamesnį momentą įsikišimui Ukrainoje sunku rasti – pablogėjus ekonominei padėčiai Rusijos viduje, žaidimas patriotizmu bus ne toks rezultatyvus. Be to, būsimus, jau iki krizės Ukrainoje numatomus ekonominius sunkumus bus lengva paaiškinti Vakarų politika.
Pasak analitikų, dėl ekonominio Rusijos silpnumo, jos integracinis patrauklumas, palyginti, pvz., su Kinija, yra menkas. Žinoma, ji gali būti patraukli piliečiams valstybių, kurios ir taip vos suduria galą su galu (puiki iliustracija yra ta pati Ukraina). Tačiau nuo tokių sąjungininkų pati Rusija tik dar labiau nusilps. Kita vertus, veiksmai Ukrainoje išgąsdino kaimynines valstybes, įskaitant Baltarusiją ir Kazachstaną. Tokiu būdu ilgalaikiam projektui paversti Rusiją integracijos Eurazijoje branduoliu avantiūra Ukrainoje tėra kenksminga.
Politologai daro išvadą, kad pagrindinės intervencijos Ukrainoje priežastys glūdi Rusijos vidaus politikoje. Čia būtų galima daug kalbėti, paminėsiu tik du motyvus. Rusijos vadovybė negali leisti, kad kultūriniu požiūriu artimoje Ukrainoje būtų nebaudžiamai nuversta atvirai Rusijos remiama vyriausybė. Tai būtų bloga pamoka Rusijos piliečiams. Ir atvirkščiai – naujosios Ukrainos valdžios nesėkmės ir anarchija bei ekonomikos griūtis būtų puikus pavyzdys, kad kėsintis į valdžios stabilumą yra kvailas sprendimas.
Pasak politologų, Rusijai reikia atrasti valstybės idėją, kuri suburtų šalies piliečius aplink šalies vadovybę. Ekonominės padėties pagerėjimas valdant V. Putinui (neatsitiktinai sutapęs su aukštesnėmis naftos kainomis) sukūrė šiokią tokią vidurinę klasę, kuriai neužtenka laiku gaunamo atlyginimo ir galimybės retkarčiais paatostogauti Egipte. Svajonės apie Rusijos didybę, varžybų su Vakarais nuotaikos sustiprina dalies piliečių paramą valdžiai, be to, pateisina valdžios vykdomus opozicijos suvaržymus. Pati opozicija patenka į keblią moralinę padėtį: paremti valdžią ar pademonstruoti savo „parsidavėliškumą Vakarams“.
Nacionalizmas
Iš okupuotos Ukrainos dalies vis pasigirsta žinių apie žydų registraciją Ukrainoje. Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas garsiai eskaluoja savo pareiškimus dėl to, kad Rusijos teritorijoje gyvenantys kitataučiai privalo adaptuotis prie rusiškos kultūros, kalbos, nors, pvz., Ukrainoje „žalieji žmogeliukai“ nepaiso vietinių gyventojų interesų. Visa tai panašu į Rusijos tautos aukštinimą, kuris labai primena nacistinę propagandą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Tačiau tokie siekiai nebent kelia Rusijos gyventojų nuotaiką bei patriotizmą.
Pasak politologų, vykstant tokio masto socialiniams sukrėtimams informacijos srautas yra sunkiai suvaldomas ir neįmanoma aiškiai atskirti objektyvios informacijos nuo „sugedusio telefono“ efekto, subjektyvaus vertinimo, dezinformacijos ar propagandos. Didžioji dalis informacijos daugiau pasako apie jos kūrėjus ir skleidėjus, o ne apie realius įvykius.
Be to, politikos analitikai teigia, kad valdžios atstovai nacionalistiniais šūkiais dažnai maskuoja nesugebėjimą ir (arba) nenorą integruoti arba asimiliuoti izoliuotai nuo visuomenės daugumos gyvenančias ir menkai kontroliuojamas tautines ar religines grupes. Rusija istoriškai retai nukrypsta nuo savo imperijos modelio, kuriuo vadovaujantis politinis prestižas ir simbolinis viešpatavimas svarbiau nei ekonominė nauda ir reali kontrolė. Rusijai priimtina skirti dideles lėšas įvairiems pakraščiams, kurie tik sukuria politinių problemų ir sekina valstybės branduolį, tačiau leidžia išlaikyti didžiosios valstybės reputaciją. Tačiau tokiam modeliui etniniai ar religiniai „apsišvarinimai“ būtų tolygūs savižudybei.
Vis tiek lieka dar labai daug neatsakytų klausimų, kurių kasdien daugėja. Pasaulis vis dar lieka didele šachmatų lenta, kurioje pirmosios figūros jau pajudėjusios, kiekvienas ėjimas reikalauja gero plano ir tvirto sprendimo, tačiau karaliai – vis dar pasislėpę.
Mantvydas Prekevičius
