Paminėta pergalės prieš nacistinę Vokietiją diena (GALERIJA)
Gegužės 9 d. prieš 69 metus buvo pasirašytas Antrąjį pasaulinį karą sukėlusios nacistinės Vokietijos kapituliacijos paktas, nutraukęs didelio masto žmonijos naikinimą.
XX amžiaus siaubas
Antrasis pasaulinis karas iki šiol yra didžiausias ir daugiausia žalos padaręs karas žmonijos istorijoje. Karo metu, manoma, žuvo 50–70 milijonų žmonių, kurių dauguma – civiliai. Tai vienintelis karas, kurio metu buvo panaudotas branduolinis ginklas. Šiame kare pasireiškė ir didelio masto arijų rasės išaukštinimas, kurį lydėjo ir rasės „gryninimas“. Šio „gryninimo“ išdava – nužudyti 6 mln. žydų ir 4 mln. žmonių, priklausiusių kitoms nacionalsocialistų išskirtoms grupėms (čigonai, homoseksualai, politiniai kaliniai). Rasizmas lėmė daugybę karo nusikaltimų, žiaurų elgesį su civiliais ir karo belaisviais. Į karą buvo įtraukta 61 valstybė (karo veiksmai vyko 40 valstybių teritorijoje), 1,7 mlrd. žmonių (80 % visų pasaulio gyventojų). Karas Ramiojo vandenyno regione prasidėjo 1937 m. liepos 7 d. įsiliepsnojus Antrajam Kinijos–Japonijos karui. Europoje karas prasidėjo 1939 m.
Po Pirmojo pasaulinio karo Versalio taikos sutartis nustatė griežtas sąlygas, kurios ribojo Vokietijos galimybes didinti savo ginkluotąsias pajėgas ir darė Vokietijos agresiją praktiškai neįmanoma. Atėjus į valdžią Adolfui Hitleriui, Vokietija pradėjo ignoruoti Versalio sutarties reikalavimus – grąžino privalomąją karinę tarnybą ir sparčiai pradėjo gaminti karinę techniką. 1936 m. vokiečių pajėgos užėmė Reino zoną. Reichui atsigaunant ir toliau pažeidinėjant Versalio sutarties nuostatas, Vakarų valstybės, nors dar galėdamos tai sustabdyti, šiuos veiksmus ignoravo, tikėdamosi, kad Vokietija neplės savo agresijos. 1938 m. Vokietija netrukdoma prisijungė Austriją ir dalį Čekoslovakijos. 1939 m. kovo 22 d. Vokietija Lietuvai paskelbė ultimatumą, kuriuo pareikalavo grąžinti Klaipėdos kraštą, o nepaklusus grasino karine intervencija. Lietuva su ultimatumu sutiko. 1939 m. balandžio 7 d. Italija okupavo Albaniją. 1939 m. rugpjūčio 23 d. buvo pasirašytas Molotovo–Ribentropo paktas, SSRS–Vokietijos nepuolimo sutartis, taip pat slapti rytų ir šiaurės Europos šalių pasidalijimo dokumentai.
1939 m. rugsėjo 1 d. A. Hitleris sulaužė prieš penkerius metus pasirašytą nepuolimo ir gerų santykių paktą ir vokiečių kariuomenė įsiveržė į Lenkiją. Hitleris pasinaudojo savo paties inscenizuotu pretekstu, neva lenkų kareiviai „užpuolę“ Gleivico radijo stotį netoli Lenkijos sienos. Tačiau Prancūzija ir Didžioji Britanija nesileido į kompromisus ir, laikydamosi įsipareigojimų ginti Lenkijos nepriklausomybę, 1939 m. rugsėjo 3 d. paskelbė karą Vokietijai. 1939 m. rugsėjo 17 d. be karo paskelbimo, sulaužiusi Lenkijos ir SSRS nepuolimo sutartį, sudarytą 1932 m. ir turėjusią galioti iki 1945 m., iš rytų į Lenkiją įsiveržė Raudonoji Armija. Tačiau prasidėjus SSRS agresijai Lenkija formaliai nepaskelbė esanti karo padėtyje su SSRS, kas davė pretekstą Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai irgi neskelbti karo Sovietų Sąjungai. Taip susiformavo pirmoji sąjunga, o virš Europos pakibo juodi dūmų kamuoliai.
1945 m. balandžio 30 d. apsuptame Reicho kanceliarijos bunkeryje nusišovė A. Hitleris, o 1945 m. gegužės 8 d. Trečiasis Reichas pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą. Tuo metu Vokietijoje buvo apie 23:30, o Maskvoje – po vidurnakčio, todėl Rusija pergalės dieną švenčia gegužės 9 d. Tai buvo Trečiojo Reicho pabaiga. Milijonus aukų pareikalavęs karas baigėsi po Japonijos kapituliacijos 1945 m. rugsėjo 2 d. Prasidėjo šaltasis karas.
Pergalės diena – okupacijos diena
Lietuva į karą įtraukta 1939 m. rugpjūčio 23 d., kai buvo pasirašytas Molotovo–Ribentropo paktas. Lietuva atiteko Vokietijos įtakos sferai, vėliau – SSRS. Prasidėjus karui, 1939 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos vyriausybė paskelbė neutralitetą. Spalio 10 dieną, pagal sutartį su SSRS, Lietuvai grąžintas Vilnius, į grąžintas teritorijas įvesta 20 000 sovietų kareivių, 1940 m. birželio 15 d. sovietai okupavo, o rugpjūčio 3 d. ir aneksavo Lietuvą.
1941 m. birželio 22 d. vokiečių kariuomenė beveik be pasipriešinimo užėmė visą Lietuvą. Lietuva tapo Ostlando dalimi – Lietuvos generaline sritimi.
Antrajam pasauliniam karui pasisukus priešinga linkme, 1944 m. atsitraukdami vokiečiai sprogdino svarbias pramonės įmones, tiltus, geležinkelio statinius. 1944 m. liepą Raudonoji armija pradėjo veržtis į Lietuvą: liepos 13 d. užėmė Vilnių, rugpjūčio 1 d. – Kauną, o spalio mėnesį – visą Lietuvos teritoriją, išskyrus Klaipėdą ir Kuršių neriją. Klaipėda užimta tik 1945 m. sausį, Kuršių nerija – vasarį.
Žmonių atsiminimai apie vienus ir kitus okupantus gana prieštaringi. Todėl sunku būtų vertinti, kuri kariaujanti šalis atnešė daugiau negandų į mūsų kraštą. Vieni žmonės pamena gaudavę naudą ir užmokestį už prižiūrimą vokiečių karinę techniką, tad galėję sėkmingai ūkininkauti, kiti – kaimynus, su gėlėmis pasitinkančius Rusijos tankus.
Istorijos šaltiniuose dažniausiai lieka blogus dalykus minintys skaičiai. Vokietijos okupacijos metais organizuoto Holokausto metu nužudyta apie 95 % Lietuvos žydų (195 000), taip pat 50 000 kitų tautybių žmonių, dar 30 000 išvežta į koncentracijos stovyklas.
Rusijai aneksavus Lietuvą, prasidėjo tautos „valymas“. Pirmieji trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. 1941 m. birželio 14–18 dienomis SSRS vidaus kariuomenės daliniai, nepateikę jokių kaltinimų,be teismo, į SSRS šiaurę ir Sibirą ištrėmė 16 261 Lietuvos gyventoją.
Galima tik spėlioti, kiek lietuvių buvo ištremta, kiek nuteista mirties bausme ir kiek žuvo miškuose. Tremties mastus galima įsivaizduoti tiktai pagal grįžusiųjų iš Sibiro skaičių. SSRS vadovybei sušvelninus represijų politiką, 1956 m. iš tremties buvo paleista 17 000 lietuvių, iki 1970 m. jų skaičius išaugo iki 80 000.
Norinčių pagerbti – vis mažiau
Nors Antrojo pasaulinio karo atmintis jau išlieka tik knygose, įvairiose dokumentinėse laidose ar meniniuose filmuose, prisiminti kartu kovojusius draugus kasmet susirenka vis mažiau tą juodąjį pasaulio įrašą istorijoje menančių veteranų.
Antrojo pasaulinio karo antihitlerinės koalicijos pusėje dalyvių Prienų rajono organizacijos tarybos pirmininkas Vladas Ralickas kasmet kviečia visus geros valios žmones į Prienų karių kapines dalyvauti Pergalės dienai skirtame minėjime, pabendrauti su veteranais, pagerbti kritusius kovose karius, kurių amžinojo poilsio vieta yra Prienų rajono karių kapinės. Šiuose kapuose stovintys paminklai su ilgais karių sąrašais kasmet gegužės 9-ąją pasipuošia gėlėmis bei žvakelėmis.
Čia guli 593 tarybinės armijos kariai. Iš viso Prienų rajone palaidota 820 karių, kovojusių prieš A. Hitlerio vadovaujamą karo mašiną. Beje, ant dažno paminklo mirga lietuviškos pavardės bei vardai.
Aplankyti čia besiilsinčiųjų atvyksta ir draugai, ir giminės. Linksmai krykštauja ir kartu su jais atėję mažyliai. Visų ausyse skamba istorinės akimirkos – V. Ralicko skaitomi žodžiai apie paskutines žiauriausio pasaulinio karo akimirkas. Skamba padėkos. Skamba ir liūdesys. Pagerbti bendražygių šiais metais atėjo tik 3 veteranai. Kiti – neįgalūs arba tiesiog negali savo jėgomis pasiekti karių kapų.
V. Ralickui buvo liūdna ir dėl susirinkusiųjų skaičiaus, ir dėl Savivaldybės atstovų, kurie šiemet karių kapinėse nepasirodė. Gegužės 9 d. – Europos diena. Sutapus abiejų minėjimų laikui, šventinis koncertas Savivaldybės aikštėje pritraukė daugiau žiūrovų ir dalyvių.
Šiais metais paaštrėjus įtampai tarp Rusijos ir Vakarų šalių, į pasaulį sugrįžo šaltasis karas. Praeities šmėkla gula ir ant mažytės Lietuvos pečių. Rodos, kiekviena frazė, kiekvienas žodis, kiekvienas kitos tautos nario pagerbimas gali įžiebti gaisrą, kurį vėl teks gesinti ilgus metus. Reikia tikėtis, kad tautų draugystę ir supratimą puoselėja ne žvangantys ginklai ir neapykanta.
Mantvydas Prekevičius
