„Aš ir blaivybė mano aplinkoje“ (GALERIJA)
Vykdydamas projektą „Blaivi tauta – laisva tauta!“, Vyskupo M. Valančiaus Vilkaviškio vyskupijos blaivystės sąjūdžio Kazlų Rūdos skyrius organizuoja įvairias veiklas penkiolikoje Lietuvos savivaldybių. Viena iš jų – sausio 10 d. Prienų „Ąžuolo“ progimnazijoje vykusi konferencija „Aš ir blaivybė mano aplinkoje“, kurioje dalyvavo Prienų rajono savivaldybės seniūnijų, mokyklų atstovai, socialiniai darbuotojai. Konferenciją vedė veiklos koordinatorė Jūratė Marija Jaronienė.
Konferencijos dalyvius pasveikino „Ąžuolo“ progimnazijos vaikų choras, vadovaujamas Linos Suchorukovienės, LASS Prienų skyriaus ansamblis „Puriena“, vadovaujamas Onutės Matusevičiūtės.
Sveikinimo žodį konferencijos dalyviams tarė „Ąžuolo“ progimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Angelė Mickienė. Ji pasidžiaugė, kad konferencijai pasirinkta „Ąžuolo“ pagrindinė mokykla, kuri daug dėmesio skiria vaikų sveikatos prevencijai, taip pat dalyvauja respublikiniame sveikatą stiprinančių mokyklų projekte.
2014-ieji – Vaikų sveikatos metai. Dėmesys vaikų sveikatai – tai ne tik dėmesys sveikai mitybai, fiziniam judėjimui, bet ir įvairių ligų, tarp jų ir priklausomybių, prevencijai. Jos svarbą akcentavo mero pavaduotojas Egidijus Visockas, kartu pabrėždamas reklamos propagandą per televiziją ir jos žalą jaunimui: „Įsijungęs televizoriaus ekranus gali pamatyti istorines reklamas: „Istorinė šalis – istorinės vertybės“. „Legendinė šalis – Legendinė degtinė“. Mes jau turime net alkoholio vartojimo kultūrą, gydytojų patarimus, kad saikingai vartodami užmušame kirminus, praplečiame kraujagysles. Alkoholio pramonė nusitaikė net į sporto veiklą, teigdama, kad mus vienija alus ir pergalės. Jei mes nieko nedarysime, šiandieniniai vaikai turės ne tik alkoholio vartojimo kultūrą, bet ir narkotikų vartojimo kultūrą“. E. Visockas padėkojo konferencijos organizatoriams ir svečiams už jų veiklą ir palinkėjo stengtis padaryti viską, kad būtų išsaugotos šeimos, kartu ir valstybė.
Socialinio darbo kokybė ir problemos
Dažnai sergantys priklausomybės ligomis žmonės atsiduria visuomenės užribyje. Apie tai, ką veikia Prienų socialinių paslaugų centras, mažindamas socialinę atskirtį ir didindamas socialinę integraciją, pranešimą skaitė Socialinių paslaugų centro direktorė Aurelija Urbonienė. Ji pasidžiaugė, kad pastarosiomis dienomis darbui su rizikos šeimomis Prienų socialinių paslaugų centrui skirtas papildomas socialinio darbuotojo etatas, finansuojamas iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšų.
Susirinkusiuosius direktorė plačiai supažindino su centro veikla, socialinėmis paslaugomis, vykdomais projektais, dienos grupių – neįgaliųjų, senjorų, šeimų klubo, vaikų užimtumo – veiklomis. Pasak A. Urbonienės, visų programų ir užsiėmimų tikslas – skatinti žmonių užimtumą. „Tai, galima sakyti, ir gydymas nuo priklausomybės ligų: jeigu žmogus bus užimtas, jis mažiau turės laiko kitkam“, – sakė socialinių paslaugų centro direktorė.
Tačiau socialinėje srityje, kuri pirmiausiai priklauso nuo šalies socialinės politikos, dar yra nemažai spręstinų problemų. Didžiausią rūpestį, pasak A. Urbonienės, kelia darbas su socialinės rizikos šeimomis, kurias lankantys socialiniai darbuotojai jaučiasi turį mažiau teisių, nei jas žinančios ir labai gerai mokančios jomis manipuliuoti girtaujančios šeimos. „Gavusios pašalpas, su jomis daro ką nori, socialinis darbuotojas neturi teisės kištis į finansinius šeimos reikalus“, – teigė Socialinių paslaugų centro vadovė, kurios nuomone, pirmiausia tokioms šeimoms turėtų būti griežtinamas atidirbimas už socialines pašalpas.
Dar viena iš problemų – socialinių darbuotojų saugumas, ypač kaimiškose vietovėse. Pasak A. Urbonienės, jeigu gaunamas pranešimas, kad šeimoje girtaujama, atsakingas socialinis darbuotojas ten vyksta ir po darbo valandų. Tačiau nuvykus į vietą, išdaužomi automobilio langai… Socialinis darbuotojas tuomet turi skambinti policijai, laukti, kol atvyks įgaliotinis… Galop, anot direktorės, bus paklausta: o ko po darbo valandų važiavai? Tad kol kas socialiniam darbuotojui, atliekančiam savo darbą ir žmogiškąją pareigą, tenka susidurti su teisės aktų, kuriais reglamentuojamos socialinių darbuotojų teisės, netobulumu ir biurokratiniais barjerais.
Psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevencijos principai ir metodai
Kauno jaunimo narkologijos pagalbos centro prevencinių programų koordinatorė Rūta Balčiūnaitė savo pranešime apžvelgė psichoaktyvių medžiagų prevencijos principus ir metodus. Kalbėdama ir dalindamasi savo patirtimi lektorė, kaip ir vicemeras, akcentavo reklamos žinią, nešamą žiūrovui, klausytojui, vaikams, ir kvietė kiekvieną pagalvoti, o kur aš, kokia mano pozicija?
Kad būtų aiškiau, su kuo šiandien vaikai ir suaugusieji susiduria, ko galima laukti, jeigu nieko nedarysime, konferencijos dalyviai buvo supažindinti su mokyklinio amžiaus vaikų sveikatos ir elgesio 2009–2010 m. tyrimu, kuriame Lietuva dalyvauja kasmet. Statistika rodo, jog daugiau nei trečdalis apklaustų penkiolikmečių vaikinų ir daugiau nei penktadalis mergaičių teigė pirmą kartą pavartoję alkoholio būdami jaunesni negu 13 metų, o vieną kartą per savaitę alkoholinius gėrimus vartoja 6 proc. trylikamečių mergaičių ir 9 proc. tokio amžiaus berniukų. Penkiolikos metų vaikai (17 proc. mergaičių ir 25 proc. berniukų) sako, kad jie vartoja alkoholį vieną kartą per savaitę. Lietuva antroje vietoje po Latvijos tarp trylikamečių ir penkiolikmečių, teigusių, kad buvo pasigėrę du kartus gyvenime. „Galima sakyti, kad kas ketvirtas penkiolikmetis vienaip ar kitaip susijęs su alkoholiu. Tai gana didelis procentas“, – pabrėžė R. Balčiūnaitė.
Pasak lektorės, mokyklų socialiniai pedagogai dažnai naudoja gąsdinimo metodus (kas laukia geriančiųjų ateityje), tačiau gąsdinimas kaip metodas niekada nepasiteisino. Kur kas efektyviau imtis prevencijos, t. y. ugdyti socialinius, gyvenimo įgūdžius, įtraukti į šį darbą tėvus ir bendruomenę. „Tačiau labai svarbu atsižvelgti į amžiaus tarpsnius ir grupių ypatumus (pradinukai, vyresnių klasių mokiniai, tėvai, mokytojai, specialistai), kontekstą ir poreikius (ar tai mokykla, ar bendruomenė, dienos centras), suteikiamas žinias ir formuojamus įgūdžius bei nuostatas. Svarbiausia – stiprinti pasitikėjimą savimi, atrasti kuo daugiau įvairiausių sprendimo būdų, naudoti įvairius metodus: paskaitas, diskusijas, individualius ir grupinius užsiėmimus, kūrybines užduotis, organizuoti temines dienas, filmų žiūrėjimą ir aptarimą ir kt. Prevencija yra plati veikla, kurioje labai svarbus komandinis darbas. Todėl svarbu kartu su tėvais planuoti veiklas ir kurti strategiją, skatinti kurti grupes „Tėvai – vaikams“, „Tėvų klubas“, „Pozityvios tėvystės programa“ ir t.t., organizuoti tėvų susirinkimus, kviestis lektorius, kalbėti su tėvais apie pasyvų rūkymą, vaikams užduoti namų užduotis, kurias atliktų kartu su tėvais“, – pasakojo R. Balčiūnaitė.
Ji pabrėžė, jog visi suaugusieji, dirbantys su vaikais, turėtų būti atsakingi už patikimos informacijos pateikimą. Šiuo laikmečiu, kai pramonė orientuota į paauglius ir jaunimą, o internetas pilnas reklamos, siūlančios vaikams labai pigius ir prabangiai atrodančius produktus, labai svarbu, ar tą tiesą jie išgirs iš suaugusiojo lūpų, ar patikės reklamine tiesa. Reklama žaidžia ir šiandien kviečia vartoti, nes rūpinasi savo vartotojais. Suaugęs žmogus į tokią reklamą galbūt nekreips dėmesio, o vaikai ją dažniausiai pastebi. Bet ar tai yra tiesa, ką sako reklama? Lektorė siūlė patikimos informacijos, metodikos šaltinių paieškoti internete. Tai ir priklausomybių, jaunimo centrai, puslapiai apie pozityvios tėvystės programas, kur galima rasti ir organizuojamų seminarų, ir naudingų temų. Vaikams ir paaugliams galima pasiūlyti filmukų apie rūkymo pasekmes, po to juos aptarti.
Priklausomybių gydymo galimybės
Kauno jaunimo narkologijos pagalbos centro vadovė, medicinos psichologė Aina Adomaitytė savo pranešime „Paauglių ir suaugusiųjų priklausomybių gydymo galimybės. Nuo motyvavimo gydytis, detoksikavimo iki reabilitacijos“ pažvelgė į problemą ne vien geriančiojo, bet ir šeimos, kuri gyvena su alkoholį vartojančiais asmenimis, akimis.
Specialistė pabrėžė, kad priklausomybės neatsiranda iš niekur. „Turime daug ženklų – nuo informavimo iki savo požiūrio. Reikia pradėti žiūrėti, koks yra mūsų požiūris į patį vartojimą. Viskas prasideda nuo mano kiemo, nuo mano mokyklos, net nuo įstaigos ir nuo mano miesto. Kiti miestai – ypatingai Vilnius – turi nerūkymo zonas: stoteles, skverus. Girdime, kad vienas kitas nepatenkintas, bet didžioji dalis patenkintų. Niekas neateis į Prienus ir to nepadarys be jūsų. Pastangas turime dėti kiekvienas, pradėdamas nuo savęs. Pati priklausomybė yra visada šalia“, – pabrėžė A. Adomaitytė.
Medicinos psichologė apgailestavo, jog Lietuvoje vis dar vyrauja požiūris, kad priklausomybė yra kažkas baisaus. „Sakom: kaip tu negali susiimti, tvarkytis? Žmogus jaučia aplinkinių požiūrį, kad jis yra nevykėlis, degradavęs, nurašytas. Bet mūsų elgesys, nereagavimas į tą situaciją ir lėmė, kad tas žmogus yra priklausomas. Arba nereagavimas dabar gali lemti, kad jis ateity bus priklausomas“, – sakė specialistė.
Jaunimo pagalbos centre dirbanti psichologė pažymėjo, kad alkoholizmas yra liga kaip ir kitos ligos – cukrinis diabetas, širdies ligos. Bet kuri priklausomybė – tai pirmiausia elgesio sutrikimas. „Ar tai būtų potraukis lošti lošimo aparatais, kortomis, gerti daug kavos, sėdėti prie interneto kiaurą parą, nenumaldomas potraukis saldumynams – tai yra priklausomybė. Kažkas atsitinka su asmenybe, su psichine būsena, ir keičiasi elgesys. Ir ką aš pasirinksiu – vieną ar kitą elgesį – aš negaliu su savimi susitarti. Pirmiausia laužykite savo stigmas, nes klausdami, kaip tu negali mesti, kaip tu negali sustoti, mes tik pagiliname to žmogaus bejėgiškumą. Jis ir pats būna jau daug kartų planavęs, bandęs su savimi tartis ir jam nepavyko. Kodėl tu nesigydai? – jau kitas klausimas“, – kalbėjo Pagalbos centro vadovė.
Mūsų visuomenėje yra labai stipri vartojimo kultūra, todėl sunku kartais suprasti, kur yra riba tarp atsitiktinio vartojimo, eksperimentavimo ir priklausomybės. Anot specialistės, paklausti, kaip dažnai vartoja alkoholį, paaugliai atsako, kad tai būna draugų gimtadienių progomis. O gimtadieniai – ir vieną, ir kitą savaitgalį… Ar tai dar yra rizikos grupė, ar eksperimentavimas, ar jau vartojimas? „Vaikai, kurie auga socialiai apleistose šeimose, vartojančių tėvų šeimose, jau yra rizikos grupėje. Jie iš suaugusiųjų perima elgesio modelius ir ilgainiui pradeda tokį elgesį suvokti kaip normą. Be to, tokie vaikai patiria ir stipresnius psichologinius išgyvenimus. Jeigu yra kažkoks ciklas (per dieną surūkoma viena cigaretė) – jau yra priklausomybė. Jeigu vartojama retsykiais, galima dar su savimi derėtis, sakyti, kad tai yra eksperimentavimas. Bet dažniausiai pradedama reaguoti, kai jau yra paskutinis žingsnis“, – kalbėjo daug į bėdą įklimpusių jaunų žmonių mačiusi psichologė. Kaip medikė, ji teigė negalinti sakyti, jog yra saikingas vartojimas, nes jo nėra. Anot jos, mūsų suvokime, kultūroje yra arba probleminis vartojimas, arba priklausomas, tačiau ateinama dažniausiai jau dėl priklausomo vartojimo. Jaunimo pagalbos centro vadovė patarė nebijoti bet kokioje situacijoje kalbėtis apie įvairias priklausomybes.
Susidūrę su vaiko priklausomybėmis, tėvai turi suvokti, kad serga visa šeima, ir spręsti šią problemą reikia bendromis jėgomis. Pirmas gijimo žingsnis – turime išsiaiškinti, ar mūsų šeimoje alkoholio vartojimas yra normalu/nenormalu, ir ką mes dėl to darom. Viskas, pabrėžė psichologė, prasideda nuo motyvacijos, o antras žingsnis – ieškoti būdų, kaip nutraukti alkoholio vartojimą.
Jaunimo narkologijos pagalbos centro vadovė pasidžiaugė, jog jau pradedama kalbėti apie medikamentinį gydymą, kuris gali padėti mažinti vartojimą. Anot psichologės, net ir sumažinus alkoholio vartojimą nuo keturių alaus skardinių per dieną iki dviejų – tai jau yra laimėjimas. Be to, žmogus gauna informaciją, kad jis pajėgus sumažinti vartojamo alkoholio kiekį ir ilgainiui gali visai nustoti jį vartoti. Dar svarbu – paciento grąžinimas į šeimą, į visuomenę, jo palaikymas. „Alkoholis yra universali medžiaga, kurią vartodamas gali užsisakyti jausmą, kaip nori jaustis. Jei esu labai liūdnas ir noriu pagilinti tą liūdnumą, pagailėti savęs, pakankinti, aš užsisakau alkoholio. Kai man linksma, išgersiu – bus dar linksmiau. Ir tai suveikia – nesvarbu nei išsilavinimas, nei socialinė padėtis. Taigi priklausomybė yra visur. Norint, kad žmogus pasveiktų, reikia realiai atstatyti ir užauginti tai, ką per ilgus metus jis prarado. Svarbiausia, užauginti motyvaciją – antraip jokios geriausios programos, jokie metodai nepadės. Jeigu žmogus nenorės – niekas neveiks“, – atkreipė dėmesį medicinos psichologė A. Adomaitytė.
Apie priklausomybių problemas šeimoje ir kaip jaučiasi vaikai tokioje šeimoje taip pat kalbėjo daugiau nei dešimt metų su rizikos grupės vaikais dirbanti Kazlų Rūdos pradinės mokyklos mokytoja metodininkė, programos „Linas“ lektorė Dalė Kriščiūnienė.
Po pertraukos Blaivybės sąjungos Kazlų Rūdos skyriaus pirmininkas Algirdas Jankauskas susirinkusiesiems išsamiai pristatė įgyvendinamą projektą „Blaivi tauta – laisva tauta“. Suaugusieji grupelėse diskutavo, kaip padėti vaikui bei suaugusiems žmonėms, turintiems priklausomybę.
Roma Sinkevičiūtė
