Daržus atakuoja šliužai
Ilgus metus daržininkai vargsta su įvairiausiais kenkėjais. Visi jau įpratę savo darže sutikti kurmį, kolorado vabalų, o drėgnesniuose sklypuose – ir atsparių įvairiausioms naikinimo ir gaudymo priemonėms kurklių.
Šiemet Prienų rajono gyventojų daržus pradėjo siaubti nauja kenkėjų rūšis – dirviniai šliužai, kaip ir jiems giminiškos sraigės vadinami „slimokais“. Nors kituose Lietuvos regionuose jie jau žinomi keleri metai, kai kuriems sodininkams prieniškiams jie sukėlė ne tik rūpesčių, bet ir išgąsčio. Vieną dieną, rodos, surenkami visi iki vieno šliužai, kitą dieną ne tik sugrįžta į daržus, bet ir „atsiveda“ pagalbininkų.
Vienas iš didžiausių prieniečių sodų rūpesčių buvo kurkliai. Šie, žiemą įsirausiantys į dirvą 60-80 cm gylyje, išvengia žiemos speigų ir išlikę gyvi nuo pavasario vėl pradeda naikinti daržoves. Tačiau jų racionas – šaknys, šakniavaisiai. Todėl nuo jų lengviausias būdas apsiginti yra nupjauti plastikinių butelių dugnai arba bet kurie plastikiniai neskylėti vazonėliai. Augalą pasodinus į tokį indelį, po žemę besikapstantis kurklys prie šaknų nebeprieis. Žinoma, šis būdas turi ir trūkumų – ne visos daržovės ir augalai telpa į tokį „narvelį“, be to, iš žemės nepaimdamas nei vandens nei mineralų, toks augalas turi būti tręšiamas bei dažniau laistomas.
Rudi, pilkšvi glitūs šliužai ne tik kad dauginasi žaibišku greičiu, bet ir pridaro daržui daug žalos. Jie daržoves naikina ir iš viršaus, ir iš apačios. Ne vienas turbūt pastebėjo žemėje kyšančias storas morkas, kurias ištraukus paaiškėja, kad yra apkibusios šliužais ir jau gerokai apgraužtos. Šliužai keliauja dirvos paviršiumi, be skrupulų naikina ir žalumynus – daržovių viršūnes, lapus. Neprižiūrint savo daržo ir nerenkant šliužų, visos mūsų užaugintos gėrybės gali greitai pavirsti tik nuograužų krūva.
Šliužų rinkimas sumažina jų populiaciją, tačiau jų nesunaikina. Surinktus šliužus reikia sunaikinti ir kažkur išmesti, o tai vėl sukelia problemų. Šie šliužai nėra tokios pat organizmo sandaros kaip sraigės, todėl jų rinkimas siekiant parduoti surinkimo punktams ar restoranams yra bevertis. Jie yra nevalgomi.
Viena iš naikinančių priemonių yra druska, šliužai nuo jos žūva. Tačiau barstant druska daržus žūva ir augalai. Daugelis jau išbandė alų, naudojamą kurkliams naikinti. Panašu, kad kenkėjai alų mėgsta, kaip ir žmonės visame pasaulyje. Alaus įpilama į lėkštelę ir padedama darže prie norimų apsaugoti daržovių ar šliužų migracijos tako. Alus privilioja šliužus į lėkšteles ir šie tiesiog prigeria.
Dar sodininkai naudoja actą. Actu išpurškiami takai, kuriais keliauja šliužai, dirva aplink augalus. Tik reikia nepadauginti acto, kad neišdegintum augalų.
Pataria biologijos mokytoja Jurgita Bakienė
„Dirvinis šliužas (Agriolimax agrestis) – pilvakojis moliuskas, neturintis išorinės kriauklės. Paplitęs Eurazijoje ir Šiaurės Amerikoje. Šliužai aptinkami drėgnoje dirvoje, pievoje, soduose, miškuose. Jiems svarbi aplinkos temperatūra, esant sausrai jie žūva.
Dažniausiai užauga iki 40-60 mmilgio ir 5 mm pločio. Pilkšvai juodos spalvos, kūnas padengtas gleivių sluoksniu. Nugarinėje dalyje yra balnelis, kurio dešinėje pusėje matosi kvėpavimo anga. Galvoje turi dvi poras čiuopiklių, ant vienos jų poros yra akys. Dirvinio šliužo burnoje yra raumeningas su aštriais danteliais liežuvis, kurio pagalba šliužas trina maistą. Maitinasi augalais, nuokritomis. Didžiausią žalą padaro bastutinių šeimos daržovėms ypač kopūstams, morkoms, salotoms.
Dirvinio šliužo gyvenimo trukmė siekia 6-7 mėnesius. Dauginasi dėdami kiaušinėlius, kurių skaičius priklauso nuo aplinkos sąlygų. Patelės kiaušinėlius sudeda dirvoje, o pavasarį išsirita lervos, kurios auga ir subręsta per 2-3 mėnesius.
Kovoti su šiais kenkėjais galima įvairiais būdais. Specializuotose sodininkų ir daržininkų parduotuvėse galima nusipirkti moliukocidų (pvz., SLUXX), kurių pabarstoma sode ar darže. Šliužai žūva jais pasimaitinę. Taip pat galima naikinti šliužus pabarsčius gesintų kalkių, geležies sulfato ar amonio salietros. Šios medžiagos dirgina jų kūną, todėl kenkėjai maisto ieško kitose vietose.
Kita grupė kovos būdų su šiais kenkėjais yra paprastesnė ir pigesnė. Kai kurie sodininkai ar daržininkai paprasčiausiai vakare (kada šliužai suaktyvėja) surenka juos ir sunaikina. Taip pat kovojant su šiais sodų ir daržų priešais galima priviliojant jai mintančius gyvūnus: varles, rupūžes, ežius.
Dar vienas būdas – aplink daržą ar sodą pripilti stambių pjuvenų, išbarstyti sutraiškytų kiaušinių lukštų. Tokio paviršiaus dirvinis šliužas nemėgsta, nes žaloja jo kūną, todėl jie tokias vietas aplenkia.
Negalima pamiršti, kad rudenį reikėtų gerai suarti žemę, kad žūtų kiaušinėliai.
Kovojant su šiais kenkėjais reikia kantrybės. Kai kurie aprašyti naikinimo būdai turi būt kartojami keletą kartų, ypatingai po lietingo periodo.
Mantvydas Prekevičius
