Jaunieji Stakliškių ūkininkai skuba nuimti derlių

Liepos pabaiga – pats javapjūtės įkarštis. Kai tik pasitaiko geras ir saulėtas oras, žemdirbiai neskaičiuoja valandų, o skuba sausus grūdus supilti į aruodus. Geltonuojančiuose javų laukuose tai vienur, tai kitur dūzgia kombainai, automobiliai su grūdais suka saugyklų link. Po tuštėjančius laukus vaikštinėja ir kažką rankioja gandrai su savo jaunikliais. Moko apsirūpinti maistu.

Kad žemdirbiui brangi kiekviena giedros valanda, įsitikinau besilankydama Stakliškių seniūnijoje, kur ir susipažinau su jaunaisiais ūkininkais.

Patys sau šeimininkai

Alšininkų kaime su kombainu rugių lauke ratus suko Ramūnas Kazlauskas,  Trumpam stabtelėjus, kalbamės su jaunuoju ūkininku ir jo žmona Rita.

Ramūnas – kaunietis, o Rita – pirmojo šio krašto ūkininko Jono Bartkaus dukra. Kažkada ji svajojo gyventi ir dirbti mieste, tačiau gyvenimas įvedė savo korekcijas – per kaimyno vestuves susipažino su savo būsimu vyru. Gyvenimas taip susiklostė, kad ir liko gimtose vietose.

– Į miestą už jokius pinigus negrįžčiau. Nors ūkyje darbo netrūksta, tačiau čia pats sau šeimininkas, – sako Ramūnas.

Jaunųjų ūkininkų veiduose nesimato jokio nuovargio. Jie kupini ryžto, svajonių ir planų ateičiai. Juk norint sėkmingai dirbti, reikia domėtis naujomis technologijomis, reikia stengtis kuo daugiau sužinoti apie ES lėšomis finansuojamus projektus ir teikiamas paramas ir stengtis tuo pasinaudoti.

– Paveldėjau iš dieduko13 hažemės ir sodybą. Taip ir pradėjom ūkininkauti. Įkūrėme pieno ūkį turėdami tik 4 karvutes, – dabar šypsodamasi pasakoja Rita, prisiminusi ne tokią tolimą praeitį.

Kazlauskai sako, kad yra gavę apie 700 tūkstančių pagal įvairias priemones: nitratų ir pieno direktyvas, valdų modernizavimą, supaprastintus ir jaunųjų ūkininkų projektus. Iš šių lėšų išsigręžė gręžinį, pastatė skysto mėšlo rezervuarą, įsigijo traktorių, presą, pašarų dalytuvą. Tačiau dar daug ko reikia, tad jaunieji ūkininkai ir toliau pasiryžę plėstis, modernizuoti ūkį, įdiegti naujas technologijas, kad būtų kuo mažiau rankų darbo, o rezultatai būtų geresni. Rita dar turi du pieno supirkimo punktus, tad darbo jaunai moteriai užtenka, tik spėk suktis.

Pasak Ramūno, pradžia buvusi sunki – kol gauni visus reikiamus leidimus, praeina daugiau laiko negu pastatyti patį pastatą. Dabar šeima laukia leidimo statyti 150 vietų tvartą, įsivesti trifazę elektros srovę.

Nors Kazlauskų ūkis yra pienininkystės krypties, tačiau be 70 raguočių (melžiamų karvių ir prieauglio) jie valdo ir apie150 hažemės, ir savos, ir nuomojamos. Norėtų įsigyti daugiau, bet žmonėms geriau apsimoka paties deklaruoti, o ne nuomoti. Parduoti kai kurie neskuba, laukia „geresnių pinigų“.

Laukų masyvai nedideli, po kelis hektarus. Stakliškių apylinkės labai gražios, kraštovaizdis nuostabus, tačiau žemės čia prastokos, priskiriamos nenašių kategorijai. Kaip sakė Ramūnas, čia anksčiau gyveno daug žmonių, kurie turėjo nedidelius plotelius, tad ir dabar tie gabalėliai, atskirti medžių ir krūmų sudaro gražią gamtinę mozaiką, tačiau ūkininkavimui tai nepalanku.

Dabar sėja apie70 hagrūdinių kultūrų, beveik tiek pat nuolat atnaujinamų pievų ir ganyklų bei12 hakukurūzų silosui.

Kazlauskų ūkyje dirba sava šeimyna ir pora samdomų darbininkų. Lauko darbų daugiau šiltuoju metų laiku, o štai karves melžti ir galvijus šerti reikia visada. Savos atžalos – du sūnūs: dešimtmetis Aidanas ir penkiametis Rokas – dar menki  pagalbininkai, bet nuo mažų dienų pratinami prie darbo, mokomi atlikti nors ir nedideles užduotis pagal savo amžių.

Reikia pasidžiaugti, kad jauni žmonės ne tik patys dirba ūkyje, bet yra sukūrę ir 4 darbo vietas kitiems.

Pasak Kazlauskų, nėra lengva žemės ūkyje, tačiau jeigu gulėsi lovoje ir dejuosi, kad sunku, nieko negausi. Juk dirbant ir iš nenašių žemių galima šį tą išspausti.

O dirbti ir stengtis skatina tai, kad jų pastangas gražiai palaiko Stakliškių seniūnija, įvertina Prienų rajono savivaldybė.

Ilgai kalbėtis su jaunais ūkininkai būtų nuodėmė – juk kiekviena minutė brangi. Nežinia, koks bus oras kitas dienas. O reikia giedros.

Patirtis ateina bedirbant

Kitoje pusėje Stakliškių su nauju kombainu kviečius bekuliantį randame Sigitą Šiupšinską. Šias jaunas vyras gali pasidžiaugti kiek didesniais žemės plotais – šiuo  metu jo dirbamos žemės plotas sudaro per500 hair jau peržengia Prienų rajono ribas. Ūkininkas augina tik grūdines kultūras, kurių pagrindą sudaro žieminės veislės. Vyriškis sako, kad neblogai atrodo ir vasarinių rapsų plotai (200 ha). Laukas gražus, kviečių varpos svarios, tad kombaino bunkeris netrunka prisipildyti.

– Vakar nuo 10 valandos ryto su kombainu kūlėm iki 1 valandos. Nupjovėm21 hektarą. Reikia naudotis gražiu ir saulėtu oru. Grūdai beveik sausi, tad vežame į sandėlius. Žinoma, būtų galima iš karto vežti parduoti, tačiau dabar ten didelės eilės, neorime gaišti laiko, – sako Sigitas.

Jaunas ūkininkas irgi daugiausia dirba su savo šeima, į talkas pasitelkdamas giminaičius. Sūnus Liutauras jau baigė 10 klasių, tad prie technikos jau pasisukinėja, dukra Ringailė dar aštuntokė. Žmona Neringa taip pat turi savo užsiėmimą šioje ūkinėje sistemoje – ji šeimininkauja ir tvarko buhalterinius dokumentus.

Jeigu stotų geri orai, o per dieną po20 hanukultume, tai ilgai ir netruks – kiek čia tos javapjūtės. Technika naši, todėl didelių problemų ir nekyla. Sigito nuomone, žemės ūkio darbų sėkmė daugiau priklauso nuo palankių gamtinių sąlygų. Lietūs neleidžia laiku įdirbti žemės – vėluoja sėja, trūksta drėgmės – prasčiau auga augalai. Tačiau jis sutinka, kad daug lemia ir teisingas veislės parinkimas, trąšų optimalių santykių nustatymas, insekticidų bei fungicidų panaudojimas ir kt.

Sigitas ūkininkauti pradėjo ne taip jau seniai, kaip pats sako, kai įstojom į Europos Sąjungą. Pradėjo nuo 7 tėviškės hektarų, o dabar jau gali didžiuotis, kad net nebūdamas diplomuotas žemės ūkio specialistas ir neturėdamas specialaus žemdirbiško išsilavinimo, gali džiaugtis savo darbo vaisiais. Pasidžiaugia, kad jam visur ir visada pataria ir konsultuoja AB „Lytagros prekyba“ agronomas-konsultantas Aleksandras Lugauskas.

– Jam dieną ar naktį galiu skambinti ir gauti gerą patarimą, nebūtina ir po seminarus važinėti. Patirtis ateina bedirbant, – sakė Sigitas. Tačiau priminė, kad reikia domėtis ir mokėti atsirinkti, kas tinka.

Pasidomėjome ir apie gautą paramą iš ES ir Kaimo plėtros fondų. Juk turint tokius didelius pasėlių plotus, buvo reikalinga technika, o jai įsigyti reikia nemažai lėšų. O jaunas ūkininkas nebūna pinigais aptekęs.

Pasak Sigito, kiek per tuos metus galėjo gauti paramos, jis ir pasinaudojo: įsigijo du traktorius, kombainą, sėjamąją ir kitokį reikalingą inventorių. Dabar stato angarą, kad turėtų, kur laikyti grūdus, nes kol kas sandėliuoja nuomojamame pastate.

O dabar kalbėtis daug nėra kada – saulė karšta, vėjelis nemažas, grūdai taip ir prašosi nukuliami. Reikia skubėti nuimti derlių, kuris ir nelabai našiose Stakliškių krašto žemėse turėtų siekti iki 5 tonų iš hektaro.

Stasė Asipavičienė