Prienų Justino Marcinkevičiau viešajai bibliotekai metai buvo geri – įvyko net dvi literatūrinės premjeros, t.y. bibliotekoje pristatytos dviejų jaunų Prienų krašto kūrėjų pirmosios eilėraščių knygos: rugsėjo mėnesį su skaitytojais pasisveikino Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokinės Skaistės Radžiūnaitės knyga „Saulė dramblio narve“, o lapkričio 16-ąją savo pirmąją eilėraščių knygą „Popierinės žvaigždės“ pristatė kita gimnazistė – šešiolikmetė Andželika Melnikaitė. Knygos „Popierinės žvaigždės“ redaktorė-korektorė Rasa Milerytė, iliustracijų autorė dailininkė Neringa Žukauskaitė, knygą išleido leidykla SLINKTYS.

Kiekvienos knygos gimimas – šventė. O pirmosios – ypatinga šventė. Šventė autoriui ir žinoma, skaitytojui. Su pirmąja knyga jaunąją kūrėją sveikino Prienų „Žiburio“ gimnazijos direktorė Irma Kačinauskienė, mokytoja Rūta Pūrienė, „Ąžuolo“ progimnazijos mokytoja Irena Drižilauskienė, Bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė, knygos autorės giminaičiai, draugai, kaimynai, gausus būrys poezijos gerbėjų. Pristatyme dalyvavo knygos recenzentė Nijolė Raiskienė.

Pasivaikščiojimas tarp „Popierinių žvaigždžių“

Skaitytojo rankose – nedidelė knygelė. Švelnus paliesti viršelis. Ant jo (kaip ir priklauso) – autoriaus vardas ir pavardė, pavadinimas, pasteliniai knygos viršelio vaizdiniai. Žiūrint ir bandant juos suprasti, vaizdiniai, lyg iš labai toli ar labai giliai, aidu atplaukia disonansiniais sutartinės sekundų sąskambiais… O tada – piešinys, primenantis ažūrinius popieriaus karpinius, atsiskiria nuo sutartinės ir unisonu suskamba su pavadinimo pirmuoju žodžiu POPIERINĖS. Bet prie jo kol kas niekaip neprisiglaudžia ŽVAIGŽDĖS…

Knygelė jau skaityta. Ne vieną kartą. Ir vis tiek pavadinimo mįslė neįminta: tik autorė gali tikslai žinoti, ką slepia eilėraščių knygos pavadinimas. „BŪNA dienų ir valandų, kai rašosi lengvai, kai atsimeni, matai ir supranti daugiau negu kitais kartais, kai žodis tarytum tupi prieš tave ant stalo ir čiulba. Vaizduotė laisvai, be prievartos iškelia regėta, girdėta, išgyventa, pagalvota. Tarytum visas gyvenimas atsistoja už nugaros. / … / Atrodo, kad jau supranti jį. Gal ne supranti, o „esi“ jame. / … / Gal tai ir yra įkvėpimas. Sunku jį aprašyti. Tačiau tokių „žvaigždėtų“ valandų žmogui duota nedaug. /… /“ (Justinas Marcinkevičius, „Dienoraštis be datų“, 1981, 65 psl.)

Tai gal ŽVAIGŽDĖS knygos pavadinime Poeto žodžiais tariant „ir yra įkvėpimas? Tų, „žvaigždėtų“ valandų“ autorės?

Daug klausimų galima kelti, dalintis savo mintimis, tačiau viskas – kūrėjo rankose.

Knygos pristatyme dalyvavusi knygos recenzijos autorė Nijolė Raiskienė visiems susirinkusiems perskaitė knygos „Popierinės žvaigždės“ recenziją, kurioje nuskambėjo daug cituojamų Andželikos eilėraščių ištraukų, o jaunąją kūrėją knygos recenzijoje Nijolė Raiskienė pristatė taip: „Su mąslia, jautria bibliotekos lankytoja Andželika susidraugavome prieš pora metų. Ji dažnai į biblioteką su gitara atvykdavo, džiugindama bibliotekos lankytojus melodijomis, savos kūrybos eilėmis, molio plastikos užsiėmimais, noriai dalindavosi savo įžvalgomis, pastebėjimais apie skaitomas knygas, gyvenimo įvykius. Daugiausiai Andželika padėdavo vesti patyriminius (sensorinius) skaitymus. Jiems atsakingai ruošdavosi, t. y. žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Lankėsi ir susitikimuose su bibliotekos svečiais: rašytojais, dailininkais. Tai – energinga, kūrybinga, daug skaitanti, smalsi, nuoširdi asmenybė.“ Analizuodama Andželikos eilėraščius recenzentė atkreipia dėmesį į tai, kad „retai jaunas žmogus ryžtasi išleisti savo kūrybą, atsiverti pasauliui. Knyga meniška, ją iliustravo puiki dailininkė Neringa Žukauskaitė. Žavi jauno žmogaus drąsa, jausmų branda“.

Recenzijoje aptariama knygos struktūra, dalinamasi įžvalgomis apie kūrybos temas, jų išraiškos būdus: „Knygą sudaro 3 eilėraščių ciklai: „Aguonų kvapas“, „Virš žėrinčio vandens“, „Skaitau save lyg knygą“. Pirmojo ciklo eilėraščiai dažnai lyrinio herojaus prisiminimai, asociacijos su kvapais, sapnais: „Bet aguonų kvapas man visada primins tave“ (p. 16), „Senų lapų kvapas / Primena vaikystę, / O rudeninės obelys – / Laiką, kurį praradau“ (p. 18). Ciklo „Virš žėrinčio vandens“ eilėse – atsispindi žmogaus charakterio, bėgančio laiko apmąstymai, širdies, emocijų virpesiai, begalinis lyrinio herojaus jautrumas: /… / „Mano širdis pilna baimės, bet aš ją slepiu. / Mano širdis pilna nerimo, bet aš ją raminu./ Mano širdis pilna ašarų, bet aš jas nušluostau. / Mano širdis pilna gedulo, bet aš jį tildau“ (p. 38) /… /. „Skaitau save lyg knygą“ – trumpiausias ciklas (11 eilėraščių) – tarsi ėjimas į save: / … / „Skaitau aš knygą lyg save / Ir stengiuosi suprasti: / Tai melas ar tiesa? / Kas gi aš esu?“ (p. 49) / … /. Knygoje suskamba įvairios temos: tyla, prisiminimų nuotrupos, savęs paieškos, viltys ir nusivylimai.“ Recenzentės teigimu, „Knyga – tai jautrus jauno, bet brandaus žmogaus, stebinčio pasaulį, jaučiančio, reflektuojančio vaizdus, sapnus, prisiminimus, vizijas, balsas, pilnas vilčių, ir nuogąstavimų ieškant savojo kelio.“ Recenzija baigiama linkėjimu: „To ir norisi palinkėti jaunajai autorei – išgyventi įvairias patirtis, rasti savo kelią, o būsimiems skaitytojams – pajusti visas eilėraščių spalvas, garsus, mintis, jausti atbalsį savose širdyse. Tikiu, ši knyga ras atgarsį skaitančiųjų sielose.“

Kadangi pirmosios knygos pristatyme dalyvavo daug Andželikos Melnikaitės draugų, giminaičių, bendramokslių, daugelis iš jų su Andželikos eilėraščiais, patekusiais į knygą, jau buvo susipažinę. Pagal kai kurių eilėraščių tekstus jau ir dainų parašyta. Apie tai pasakojo pristatyme dalyvavęs ir muzikinius kūrinius gitara atlikęs „Žiburio“ gimnazijos gimnazistas Ugnius Andriuškevičius. Jį su Andželika sieja daug bendrų veiklų: jei kartu koncertuoja, savanoriauja. Ugniaus teigimu, Andželikos kūryba jam artima, eilėraščiai gilūs ir brandūs.

Savo įžvalgomis apie Andželikos kūrybą pasidalino skaitytoja Gintarė Bredelytė: „Pirmas įspūdis, perskaičius Andželikos Melnikaitės eilėraščių rinkinį „Popierinės žvaigždės“ – ši jaunoji autorė labai kūrybinga, jos mintys gilios ir išgrynintos, vaizdingi jausmų ir išgyvenimų aprašymai. /… / Knyga sudaryta iš trijų dalių, kurios lyg ir panašios, bet tuo pačiu ir skirtingos. Panašumą įžvelgiau visose trijose dalyse pasikartojančiuose retoriniuose ir egzistenciniuose klausimuose. Susidarė įspūdis, kad lyrinis subjektas ieško savęs įvairiausiose plotmėse: vienur girdima linksma gaida, kitur juntamas gilus liūdesys, nusivylimas. Daugelyje eilėraščių dominuoja sapnas, pabudimas, miegas, tamsos ir šviesos priešprieša, taip pat tylos, muzikos, ramybės komponentai, daug gamtos vaizdų ir reiškinių, tokių kaip žvaigždės, mėnulis, saulė. Pasikartoja ir skrynelės motyvas, kuris asocijuojasi su noru uždaryti jausmus ir išgyvenimus. Švelnumas, ilgesys, džiaugsmas, liūdesys, pasimetimas, nuoskaudos, baimės – kiek daug įvairiausių jausmų ir patyrimų tilpa vienoje knygelėje!

Neišdildomą įspūdį paliko eilėraštis „Sapnas“. Keletą kartų skaičiau šias eilutes: „Tarsi aukštybių mūza mane ištrėmė / Iš Pandemoniumo į skaistųjį Edeną“. Kaip įspūdingai pertekta pragaro ir rojaus priešprieša, pasitelkiant graikų mitologiją, ją perpinant su bibliniais motyvais, mat Edenas – tai Biblijoje aprašyta vieta, kurioje Dievas apgyvendino pirmuosius žmones Adomą ir Ievą, o štai Pandemoniumas siejamas su pragaru, piktųjų dvasių visuma.

Eilėraštis baigiamas dar vienu dieviškuoju motyvu: „Užmerktomis akimis skraidau serafų šalyje…“, taip tarsi vėl sugrįžtant į rojų, skraidant angeliškų būtybių apsuptyje. Argi ne puiki eilėraščio sandara ir minties raiška?

Kad kūrėjas būtų laimingas, atviras žmonėms, kad atsiskleistų gražiausi ir geriausi asmenybės bruožai, jam būtina atrasti savo vietą kultūrinėje erdvėje. To ir noriu palinkėti šiai jaunai autorei. Lai kūrybinis kelias būna ilgas, platus ir kupinas netikėčiausių atradimų.“

Paklūstantys Šešėliai

Tamsūs debesys nutolsta virš manęs,

Lakstančios širdies garsai, lyg liūtys.

Švelniai krinta lapai, lyg mano viltys,

Melancholija į mane glaudžiasi sena.

Šešėliai šoka ant kambario sienų,

Atsiminimų užtemdytas langas.

Tarsi ankstyvas rudens dangus,

Melancholija širdyje šaukiasi svajonių.

Tylus vakaras, prarado šviesą

Aplinkui žodžiai kaip lietus lyja.

Į vakarą nuslysta mano mintys,

Melancholija susigūžta, tarsi šaltas vėjas.

Vienatvė slegia kaip tamsus tunelis,

Prarastos dienos, lyg užgesę žvaigždės.

Melancholija kvepia kaip sena knyga,

Kurioje saugo skaudžius prisiminimus.

Širdis tyliai verkia kaip lietus,

Melancholija nuskendusi emocijų jūroje,

Aš tyliai žengiu per gyvenimo tiltą.

Senu keliu žingsniuojant tarp sapnų,

Atsispindi praeities spindulys akies vandeny.

Melancholija kaip sena baladė,

Skamba tyliai, bet nepaprastai giliai.

Paklydusios mintys

Žvilgtelėjimas pro langą, praeinantis akimirksniu,

Tarsi švelnus prisiminimas, krentantis kaip pavasario lietus.

Širdies pulsavimas, kaip tylus vėjo ošimas

Kuriame telpa nepasakytos istorijos ir miglotos mintys.

Sapnų fragmentai, kylantys kaip dūmai,

skrendantys kaip paukščiai.

Kažkur girdėta gyvenimo melodija, bet nežinoma ir švelni,

Sužadina prisiminimus, tarytum žvaigždės

Tarp išplėštų lapų paslėptos ilgesio natos

Tarsi šiandienos praeitis

Kurios eiga nuspėjama tik tuščiomis žvaigždėmis.

Sniegas

Meilė yra sunkiausias menas

Tai tarsi ėjimas lynu

Nėra sunkiausia išlaikyti pusiausvyrą

Ar nugalėti baimę

Sunkiausia- žengiant gaubiamai

pasaulio šviesos nepavirsti snaige

Meilė yra eilėraštis, paveikslas, kaligrafija

Šokis ir muzika sykiu.

Yra dvi žmonių rūšys.

Yra tokių, kurie gyvena, vaidina ir miršta.

Ir yra tokių, kurie nedaro nieko daugiau,

 tik stengiasi išlaikyti pusiausvyrą ant gyvenimo keteros.

Yra aktorių.

Ir yra lyno akrobatų.