Redaktoriaus savaitė. Kai maistą bandoma įdėti per aną galą.
Iš dangaus krentančios, nors dar šlapios, snaigės vis labiau primena apie mūsų laukiantį kitą metų tarpsnį – šalčius ir sniegą. Dar keli žingsniai, ir gamta užmigs žiemos miegu, o žmonėms teks priprasti prie sunkesnio judėjimo lauke, prie širdį neglostančio šalčio, prie sąnarius sukančios drėgmės, prie namų šildymo rūpesčių bei visa tai nublankinančių švenčių.
Tiesa, kaskart galvojant apie šventes prieš akis išnyra ne tik balta staltiese užtiestas stalas bei jo užstalė, bet ir visiškai priešingas vaizdinys – šventinis vienišumas. Norėdami suprasti švenčių svarbą ir iškilmingumą, turime išvysti ir švenčių priešingybę. Juk tik patyrę vienišumą galime suprasti, ką reiškia turėti antrą pusę ir šeimą.
Šiame amžiuje, kai vis labiau įsigali laikini santykiai, vienišumas tampa gyvenimo norma. Jaunesni žmonės nebijo skirtis, nes „vis tiek ką nors susiras“, ir mielai renkasi vienatvę. Tačiau greitai vėl pradeda intensyvias, neapmąstytas ir neretai pragaištingas naujas paieškas „to vienintelio (-ės)“. Nublankusi santykių reikšmė jau nebestebina, kai išgirsti, jog „pradėjau draugauti su tuo vieninteliu“… – jau dvidešimtuoju.
Dažnai kalbame, kad verslo pasaulis, norėdamas žmones padaryti amžinaisiais vartotojais, mus specialiai verčia robotais. Net verčia mąstyti kaip robotus. Bet argi ne mes patys bandome savo gyvenimą paversti distanciniu valdymo pultu su mygtukais patiems valdyti save?
Juk smagu būtų turėti savęs valdymo pultą su mygtuku „vienatvė“. Norim būti vieniši – paspaudžiam ir op… mes vieniši. Atsibodo būti vienišiems – išjungiam, ir jau ne vieniši. Norim mylėti tik save – paspaudžiam mygtuką „išjungti ryšį su aplinkiniu pasauliu“, ir sėdim patenkinti. Šiandien nenorim nei eiti į darbą, nei imtis buities darbų, o tik gulėti – spaudžiam mygtuką „eikit jūs visi…“ Iš tikrųjų, tą „valdymo pultą“ jau ir spaudinėjam. Juk taip paprasta palikti ilgai puoselėtus santykius ir šokių klube ar interneto platybėse susirasti naują partnerį. Juk taip paprasta spjauti į visus, įsimylėti tik save ir visiems pareikšti, kad esi unikali, save gerbianti asmenybė. Juk labai paprasta likti gulėti lovoje ir pasakyti, kad darbas pažeidžia mano teises. O juk naujų darbų – vos ne pilnos gatvės.
Atrodys kontraversiška, tačiau mes patys mielai ir kuriame savęs „valdymo pultą“. Patys įpratome per gyvenimą eiti ne nuosekliai, o junginėdami mygtukus, tarsi keistume televizoriaus kanalus. Galvojame, jog tai yra mūsų laisvas pasirinkimas, bet vis dažniau įklimpstame į robotinį savęs valdymą pagal paprastą algoritmą – vykdyti programą arba ne. Vis dažniau savo laisvę pripažįstame kaip laisvę linksmintis. Tačiau kas atsitiktų, jeigu kišenėje nebūtų nė cento? Kas atsitiktų, jeigu niekur aplink neliktų alkoholio arba maisto? Kas atsitiktų, jeigu nebebūtų galima gauti darbo? Robotinėse smegenyse atsirastų užrašas „Kritinė klaida. Išsijungti“. Tai jau ir matome.
Jauni žmonės dažnai mėto savo gyvenimą į kairę ir dešinę, tačiau iššvaistę visas lėšas patenka į gilias krizes, kurias dažniausiai iškuopia tėvai arba seneliai. Nepakeldami kritinės finansinės klaidos ir turėdami tik santaupas pavadinimu „Tėvai“, jaunuoliai neretai panyra į depresiją, kurią glaisto, kaip šiandien įprasta farmacininkų kartoti, „gydydami simptomus“. Ne ligą, o simptomus. O kas geriau iškreipia gyvenimo vaizdą ir „panaikina“ sunkumus, jei ne narkotikai ir alkoholis? Argi ne apie tai girdime mokyklose? Argi ne tai liudija „buitiniai konfliktai“?
Mes jau tapome robotais, kurie mano, kad valdo save. Tačiau robotai dirba tik pagal algoritmus. Nors ir kiek jie stengtųsi būti laisvi, jų pradinis mąstymas ir mokymasis veikia pagal iš anksto parašytą programą. Kai girdime, kad robotai ir dirbtinis intelektas užkariaus pasaulį, reikia pripažinti, jog robotai pasaulį užkariaus ne ginklais, o tiesiog ramiai sėdėdami ir laukdami. Laukdami, kol žmogus pats taps dirbtiniu intelektu.
Artėjame prie laiko, kai žmogus praras savo mąstymo kontrolę, nes viską mokės daryti tik pagal algoritmus ir komandas „taip “ ir „ne“. Ir viską darys pagal tas aplinkybes, kurios jam bus pateiktos. Sakysite, kad per daug futuristiška ir pesimistiška? Bet šiandieninė visuomenė yra susiskaldžiusi, nes visus įvykius priima tik pagal kraštutinumus „visiškai sutinku“ ir „visiškai nesutinku“. Pažvelkime, kaip vertiname karinius konfliktus. Juk taip ir skaldomės – kas už vieną šalį, kas už kitą šalį. Netgi tie, kurie tyliai pritaria „taikos deryboms“, nesusimąsto, kaip to būtų galima siekti, o ką jau kalbėti apie „taiką“…
Kai sakome, kad propaganda veikia vienus ar kitus, pamirštame patį svarbiausią šio veiksmo elementą – žmogų. Ne propaganda veikia žmogų, o jis priima ją. Kiekvienas turime teisę pasirinkti ir kiekvienas turime teisę tai priimti visa širdimi, ignoruoti, arba priimti tik tai, kas mums vertinga.
Netgi laikraštį skaitantis žmogus nepasakys, kad laikraštis yra religija, kuria reikia tikėti nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Jis pasiims tai, kas jam įdomu, kas vertinga, o kas pasirodys netinkama – sukritikuos. Tiesa, nebent tai bus laikraštis pavadinimu „Visa tiesa, kuri nuo jūsų buvo slepiama“. Toks laikraštis gali tapti ir religija. Arba algoritmu, kuriuo bus užprogramuoti pirmieji dirbtinio intelekto žmonės.
Kai maistą bandoma įdėti per aną galą
Šią savaitę aplinkos ministro Simono Gentvilo pranešimas apie planus apmokestinti vienkartinius indus vėl grąžino į absurdo teatro scenos užkulisius.
Ką tik susipažinome su vienkartinių plastikinių maišelių apmokestinimo tvarka, kuri iš pradžių nepatogumų gal beveik ir nesuteikė, bet privertė panirti į įstatymų taisyklių įgyvendinimo chaosą, kuris, beje, tampa Lietuvos įstatyminės bazės „liepiam daryti, o paskui sugalvosime, kaip reikėtų daryti“ vizitine kortele. Dabar pradedama kalbėti apie vienkartinių indų, kuriuos gauname pirkdami maisto patiekalus ar gėrimus „išsinešimui“, apmokestinimą vartotojams, t. y. šiukšlių tvarkymo kaštus pridedant ir pirkėjams.
Čia ir yra įdomioji dalis, kad vienaip ar kitaip už dalį šių indų – būsimųjų atliekų pakuočių – gamintojai susimoka „baudą“. Tai iš esmės yra „solidarumo“ mokestis Lietuvos valstybei už tai, kad pastaroji už neperdirbtą plastiką pagal Europos Sąjungos direktyvas per metus vidutiniškai sumoka 13 milijonų eurų baudą. Taigi už atliekas jau sumokėta. Tačiau pirkėjams teks atskiras „solidarumo“ mokestis už tai, kad jie naudojasi tuo, ką gauna.
Suprantama, kad į parduodamo produkto kainą visada yra įskaičiuota pakuotės kaina (kaip ir vienkartinių maišelių nuostoliai buvo dengiami per prekių kainas). Taigi pirkėjams teks mokėti du kartus. Kam to reikia? Anot „atliekų mažintojų“, kad būtų mažesnė tarša.
Čia reikia tik pasakyti, kad ir taip aišku, jog ne žmonės pakuotėmis „kakoja“. Lygiai prieš ketverius metus, Aplinkos ministerijai įvedus padidintus sąvartynų mokesčius (o vėliau ir griežtinant rūšiavimo taisykles), valdžios atstovai užtikrintai dėstė, jog mokesčiai įvedami tam, kad žmonės mažiau terštų. Griežtu tonu buvo dėstoma ir apie plastikinių indų pardavimą. Tiesa, tuoj po kelių mėnesių prasidėjus pasaulinei pandemijai, nors tuomet ir nelabai ėmė juokas, teko su šypsena pasižiūrėti į aplinkosaugininkų postringavimus apie plastiko mažinimą, kai į rinką plūstelėjo milijardai vienkartinių medicininių kaukių, respiratorių (jie netgi pradėti derinti su mada), skydelių, pirštinių, chalatų, testų (iš krūvos į šiukšlines išmetamų plastikinių komponentų) bei skiepų taros. Į parduotuves plūstelėjo ir 2020 metų žmonijos išradimas – į plastiką supakuotos spurgos (kurios iki šiol taip pakuojamos ir parduodamos). Turbūt net nereikia spėlioti, kiek visų tų atliekų pateko į perdirbimo įmones, o kiek – į gamtą.
Ir tuomet, ir dabar skambanti psichodelinė frazė „kad mažiau terštų“ turi savo prigimtinę ydą – teršiama teršalais, o ne savo noru.
Akivaizdžiai pasiteisinusi gėrimų taros surinkimo sistema parodė, kad pagrindinė žmonių išmetama šiukšlė yra maisto pakuotės. Į jas pakuojama dauguma produktų. Vadinasi, vienintelis būdas stabdyti taršą šiomis pakuotėmis – mažinti jų kiekį. Tik taip bus galima išvengti ne tik baudų, bet ir mokesčių bei ekologinės naštos žmonėms. Galima ir didinti jų surenkamumą. Gėrimų taros surinkimas (ir vėl lietuviškai neišbaigtai – ne visos) už užstato susigrąžinimą pateisino gamtosaugininkų lūkesčius, todėl ir kitų atliekų už užstatą surinkimas būtų efektyvesnis negu apmokestinimas to, ką žmogus dažnai nesivargindamas meta bet kur. Ne ką mažiau naudos būtų taip optimizavus ir vienkartinių indų „ekologizavimą“.
Dar 2019 metais aplinkos apsaugos atstovų puse lūpų išsakyta mintis, kad pakuočių gaminimas turi didelę reikšmę ekonomikai, panašu, vis dar aktuali ir šiandien, kai kalbame apie Žaliąjį kursą, apie tvarumą, ekologiškumą ir kitką. Kitką, kas atrodo, jog turėtų saugoti gamtą, tačiau vis dar lieka pinigų dėliojimo iš kairės į dešinę ir atgal prioritetu.
Beje, vos prieš mėnesį LR aplinkos ministras džiaugėsi, kad Lietuvos miškų plotas vis dar yra didesnis nei po karo (karo metu daug miškų buvo išpjauta, išdeginta) ir iš Lietuvos neišvežama jokia mediena. Tiesa, išvežamą medieną į tokias baldų gamyklas kaip „IKEA“ ir iškeliaujančią į kitas šalis kaip baldai (padengti plastiku ir trumpaamžiai) pamiršto. Nelabai ką turėjo pasakyti ir paklaustas, per kiek laiko Lietuva tokiais „gamtosauginiais“ metodais gali tapti žaliąja valstybe, nenaudojančia jokio iškastinio ir „nukirstinio“ kuro bei nenuodijanti pasaulio dvideginiu. Tiesa, europarlamentaras prof. Liudas Mažylis šiuo klausimu buvo konkretesnis. 2054 metais planuojantis savo šimtmetį švęsti Europos Parlamento narys mano, kad šimtojo gimtadienio proga tokios dovanos negaus. Tokią įsivaizduojamą žaliąją Lietuvą pamatys nebent jo vaikai.
Taigi, eilinį sykį girdime, kaip valdžios pareigūnai ketina apmokestinti tai, kas jau apmokestinta. Norėtųsi pykti, bet patys šiuos pareigūnus ir pastumiame į jų pareigas. Patys mėgstame įžymybes, jomis domimės, apkalbame ir taip paskatiname kilti politinės karjeros laiptais. Patys paskatiname, patys nuteisiame. Vienaip ar kitaip, paaiškėja, kad gyvename uždarame rate, iš kurio nėra išėjimo. Yra tik pasirinkimas – kilti arba leistis.
