MAŽAS LESYKLOS ŠEIMININKAS

Čia pat lapkričio vidurys, mes jau įrengėme lesyklas ir apie jas renkasi paukščiai. Jie visada patys paskelbia, kada lesalo reikia pilti daugiau. Pradėjusieji juos lesinti tik rudens vidury gal nežino, kad kiti tą darė visus metus, tik lesalo pildavo po mažesnę saujelę – kas norėjo, atskrisdavo, sulesdavo trūkstamą trupinį ir skubėdavo rinkti gamtos užaugintų sėklų, uogų, vabzdžių.

Gamta sparčiai keičiasi, ji neturi kito pasirinkimo, nes mes su ja taip ilgai elgėmės negarbingai. Ir šiandien yra panašiai – aplankykite savo mėgstamus baravykynus, paieškokite jaunystės pušyno. Bijau, kad rasite tik kelmynus, kur paukščiams vietos neliko. Tie žmonės, kurie kirto, lesyklų nekelia. Jų rankos nesukala inkilo. Paukščiams tenka skristi pas mus…

Štai jie ir susirinko. Rytą, žiūrėk, dar pro tamsą braižosi palei langus, lesalo laukia. Gamtoje nėra išeiginių, nėra savaitgalių ir švenčių – lesti reikia visada. Kas čia pirmieji apsilankė?

Gerai, kai lesykla yra prie lango – tada gali viską matyti. Zyles, žvirblius ir karklažvirblius, kėkštą ir margą genį. Jie čia visi svarbūs, tik ne visi lygūs – kuris didelis, tam plačiu snapu pavyksta pasemti daugiau saulėgrąžų. O štai šis visai mažas…

Tai kas, kad bukutis mažas! Jis toks vikrus, toks gyvas ir laipioja kaip nori – vienintelis iš visų mūsų paukščių tai galva aukštyn, tai žemyn… Cirrr! – sucirpia ir nugena nuo lesyklos genį, po to kėkštą. Snapu stveria saulėgrąžą ir paskrydėjęs paslepia ją į ąžuolo žievės plyšį. Po akimirkos iš lesyklos jau gainioja zyles…

Ar bukutis toks piktas? Ne, jis tik labai gyvas, labai greitas. Man jis atrodo lesyklos šeimininkas. Pažiūrėkit, kaip jis elgiasi jūsų lesykloje.

Selemonas Paltanavičius