Redaktoriaus savaitė. Jeigu mes bandome pasirodyti esą turtingi, išaiškėjus tiesai rizikuojame patirti patyčias.

Pilkas dangus, pilki namų stogai, vis labiau pilkėjanti žemė baugina prisiminimais apie tuos laikus, kai išeiti iš namų be ilgų guminių batų būdavo tiesiog neįmanoma. Užtekdavo vieno žingsnio, kad viskas, kas ką tik buvo švaru, susilietų su gamta, tiksliau, šlapia žeme, kuri tyvuliuodavo vos peržengus namų slenkstį.

Laikai pasikeitė. Dabar mes vaikštome asfaltuotais ar betono trinkelėmis grįstais takais, akis džiugina įvairiomis spalvomis pilkąją rudens darną ardantys renovuoti pastatai. Progresas mums padovanojo dirbtines spalvas. Jeigu spalvomis galėjome džiaugtis tik vasarą, tai žmogus savo rankomis sukūrė daug cheminių stebuklų, galinčių pilką rudenį paversti dirbtine vasara.

Antai, gėlės kapinėse anksčiau žydėdavo nuo pavasario iki vėlyvo rudens, o dabar galima išvysti „žydinčių“ gėlių ir vidury žiemos. Ne kartą tenka pamatyti ant kapo iš po sniego pusnies išlindusią ryškiaspalvę geltoną rožę su dar ryškesniu šviesiai žaliu koteliu. Tiesa, kuo arčiau pavasaris, tuo labiau ta rožė, nors nė trupučio nesunykusi, tampa apjuosta purvo mantijos – tarsi blausus realybės šešėlis.

Nors ir kaip besistengtume pagražinti savo gyvenimą ir aplinką dirbtiniu grožiu, jis vis tiek bus dirbtinis. Galime spalvinti namus, tačiau tai dar nereiškia, kad jų vidus taps naujesnis. Galime savo namuose prisistatyti dirbtinių gėlių, bet tai dar nereiškia, kad jos skleis aromatą. Galima prabangiai apsirengti, bet tai dar nereiškia, kad nebūsime elgetos.

Mes mėgstame parodyti save iš gerosios pusės ir visada bandome nuslėpti tuos faktus, kurie, mūsų nuomone, žemina mus kitų akyse. Tačiau reikia pripažinti, kad nuslėpimas pačių faktų nesunaikina. Todėl visai nekeista, jog kartais perdėtas kieno nors gražinimas tampa erzinančiu. Žmogaus akis gal ir yra pažeidžiama optinės apgaulės, tačiau aštrus protas gana greitai įžvelgia, jog po gražiais blizgučiais tėra juodas klijų sluoksnis.

Nors pastatai žvilga įvairiomis spalvomis, jie nėra naujesni, juolab nežadina vasariškų nuotaikų. Taip ir su įvairiais mūsų gyvenime pasitaikančiais blizgučiais. Turime gražesnį automobilį, bet ar dėl to esame laimingesni, protingesni ir širdyje brandesni? Tokie mes esame nebent kitų žmonių akyse tol, kol jie nesužino, kad taip mes bandome bent kiek save nudžiuginti kitų žmonių dėmesiu. Bent kažkiek patraukti kitų dėmesį, nes nebeturime, kas jį mums galėtų teikti.

Labai dažnai save puošiame tam, kad pasidžiaugtume kitų dėmesiu mums. Argi ne geriau jaučiamės, jeigu mus pagiria?

Tačiau problema kyla tada, kai mūsų išorė visiems išduoda visiškai priešingą mūsų esybę, negu esame iš tikrųjų. Dirbtinė šypsena mūsų draugus priverčia manyti, kad esame linksmas žmogus, tačiau liūdesį slepiantis dirbtinumas vėliau vis tiek atsiskleidžia kaip visa griaunanti emocija, kuri tuomet nuliūdina ne tik mus pačius, bet ir tuos, kurie patikėjo mūsų dirbtiniu linksmumu.

Jeigu mes bandome pasirodyti esą turtingi, išaiškėjus tiesai rizikuojame patirti patyčias. Jeigu prisistatome vargšais, rizikuojame, jog išaiškėjus priešingoms detalėms būsime palaikyti sukčiais ir susilauksime paniekos.

Daugelis mūsų puikiai žinome, kad daugiausiai „draugų“ susilauki arba taškydamas pinigus, arba vis vaišindamas įmantraus skonio gėrimais, ir neturėtume stebėtis, jog ši sąlyga tinka visais gyvenimo atvejais. Sukurdami dirbtinumą, mes priviliojame tik tuos, kuriems tas dirbtinumas yra patrauklus, tačiau nelikus dirbtinumo, nebebus ir tų, kuriems jis buvo patrauklus.

Jeigu apsimetinėsime tuo, kuo nesame, tai ir neturėtume liūdėti, kai vieną dieną viskas, ką sukūrėme – išnyks. Beje, išnyks su skausmu ir paliks širdyje gilią žaizdą.

Jeigu mes patys iš kažko tyčiosimės, nepamirškime, jog tai bus įsiminta ir galiausiai įvertinta.

Mes be reikalo bijome būti įvertinti radikaliu veiksmu ar žodžiais. Nes pats svarbiausias įvertinimas yra pasitikėjimas. Jeigu mes prarasime pasitikėjimą, tai nebus momentinis veiksmas. Tai gali trukti visą likusį gyvenimą. Ir tuomet atstūmimas bei vienatvė taps didesniu priešu už mūsų svarbesnių ar mažiau svarbių savybių neįvertinimą.

Netikite? Paklausykime politikų, kaip ir ką jie žada prieš rinkimus ir ką įvykdo po rinkimų! Ko gero, pati įdomiausia būna veidmainystė, kai žlungant rinkėjų pasitikėjimui jie pradeda kaltinti ne savo neveiksnumą, iš kurio ir kilo nepasitikėjimas jais, bet savo konkurentus, esą pastarieji nuolat jiems trukdė dirbti savo darbą.

Suprantama, būna visko, bet bendravimas su kitais žmonėmis gali nuversti net ir didžiausius kalnus. Nors įsimylime žmones iš nuotraukos ar paveiksliuko, bet jiems įsipareigojame tik sukurdami tvirtą ir pasitikėjimu sutvirtintą santykį.

Ar kuriame tą santykį bandydami pralobti? Į tai tegali atsakyti ant įvairių pinigų kupiūrų nupiešti žmonės, nes gyviesiems reikalingiausi ne turtai, o laimės pojūtis. Tas pojūtis, kuriam nereikia jokių dirbtinių spalvų.