Redaktoriaus savaitė. Mielai atsisakome visų aplinkybių, kurios mums gali suteikti visavertiškesnį gyvenimą ir galimybę nuveikti dar daugiau.

Jau beveik įpusėjus kalendorinei vasarai gamtą nustekenęs karštis išėjo, o jo vietą pakeitė liūdinanti vėsa. Pirmąją savaitę po karščių vėsa dar spėjo daugelį nudžiuginti galimybe lengviau kvėpuoti, tačiau, kaip įprasta, tai, kas tęsiasi ilgai, pasidaro nuobodu ir įgrysta.

Panašu, jog ilgesniam laikui ketinanti apsistoti rudeniška vėsuma ir ne itin šiltas lietus ne tik leis atsipūsti nuo karščių, bet ir spės panardinti į liūdesį su depresijos prieskoniu.

Puikiai žinome, jog vasarą galima atostogauti, maudytis, degintis arba tiesiog linksmai vaikštinėti medžių paunksnėje. Puikiai žinome ir tai, kad esant 15-20 laipsnių šilumos ir lyjant lietui galime degintis tik prie televizoriaus arba orkaitės. Kai tokios oro sąlygos užsilaiko ilgėliau, tenka pripažinti, jog… taip, taip, yra ir kitų užsienio kurortų, kur šiek tiek šilčiau.

Tačiau tie kurortai turi savo vertę, kuri būna aiškiai išreikšta arabiškais skaičiais bei euro ženklu šalia jų. Neretam lietuviui šie skaičiai yra lengvai suprantami pagal rūkalų arba alkoholio palyginimo su maistu formule. Jeigu alkoholiui arba rūkalams išleista mūsų piniginės investicija pasiteisina tik kelioms minutėms ar valandoms, tai už tą patį finansinį dydį nusipirkę maisto galėsime būti sotūs net kelias dienas. Taip ir su kurortais. Savaitė kurortuose gali kainuoti kelis mėnesius pajamų arba netgi kelias vasaras atostogų kaime „pas bobutę“.

Visgi viskas turi savo kainą ir savo prasmę.

Nereikia pamiršti, kad esame gyvos būtybės, gyvenančios mažų mažiausiai laikinai. O konkrečiau – tiek metų, per kuriuos daugelis nespėja padaryti ir ne itin didelio svarbaus darbo. Mūsų amžius priklauso… Taip! Atspėjote, nuo sveikatos. O sveikata priklauso nuo… Taip! Vėl atspėjote, nuo gyvenimo aplinkybių. Ir štai čia prasideda tikrasis minčių chaosas. Kurias aplinkybes pasirinkti, kad mūsų sveikata būtų gera?

Visi žinome, jog labai gerai yra sportas. Taip pat žinome, jog dar svarbiau yra sveikai maitintis. Gyvenimas gamtoje (išskyrus miškus aplink Černobylio atominę elektrinę, Japonijos Fukušimos atominės elektrinės apylinkes bei dar keliasdešimt pasaulio vietų) yra tiesiog „saldainis“ mūsų sveikatai. Tačiau ar daugelis nori taip gyventi? Gyventi per „nežmoniškas“ kančias.

Sveikas maistas, kurį dažniausiai vartoja savo sveikata besirūpinantys žmonės, lietuviškos virtuvės gurmanui atrodo prėskas, be skonio, be sotumo ir, apskritai, kažkokia „suvelta nesąmonė“ arba tiesiog „beskonis marmalas“. Jame pasigendama ne tik išraiškingesnio skonio, druskos, taukų ir kiaulės kojos, jame pasigendama ir jo prasmės. Kam kankinti save kažkokiomis daržovėmis ir kruopomis, jeigu galima pavalgyti sočiai ir skaniai?

O ką kalbėti apie sportą? Išvis kažkokia nesąmonė! Jūs tik paklausykite, ką kalba visokie sporto ekspertai! „Pusvalandžio ar valandos kasdien visiškai užtenka, kad palaikytum sveiką kūną“. Turbūt jiems „stogas prakiuro“? Tiesiog šarlatanai! Taip „nežmoniškai“ kankintis kasdien po pusvalandį (nesportuojantys kažkodėl laiką ir sporto kiekį apvalina į mažesnę pusę), kai per tą laiką galima išnešti šiukšles, ramiai išgerti kavos ir dar neskubant sumuštinį suvalgyti! Ir, beje, kasdien, vien jau vaikščiojant į tualetą, virtuvę bei parduotuvę įveikiam gal net kilometrą!

O atostogas ir savaitgalius, beje, normalus žmogus irgi leidžia tikrai naudingai ir vertingai. Per savaitės darbus patirtas nuovargis yra lengvai… nuplaunamas. Na, taip. Jeigu savaitgalis skirtas poilsiui, vadinasi, į jį reikia pasinerti su trenksmu uždarant savaitės duris. O koks trenksmas be alkoholio, be šokių, be persivalgymo ir t.t.?

Mes ŽINOME, kaip reikia savo gyvenimo aplinkybes paversti mums naudingomis ir geromis. Ypač geromis.

Tik šioje vietoje reikėtų užduoti klausimą. Ar namą mes pastatėme gulėdami ir kaire ranka mėtydami plytas į joms tinkamą vietą? Ar medį pasodinome žiūrėdami televizorių ir tiesiog per langą numetę sodinuką ant pievos? Ar vaikus užauginome pirštu parodę, kur yra rūbų ir maisto parduotuvės? Ne. Viską padarėme savo pastangomis ir savo rankomis.

Ir tada kyla kitas klausimas – jeigu rūpinamės savo aplinka, kodėl nesirūpiname savimi? Ne tam, jog būtume pranašesni, bet tam, kad turėdami daugiau mūsų gyvybę saugančių aplinkybių – sveikatos, galėtume padaryti dar daugiau? Kodėl visa, kas mums gera, sukonkretiname į pojūčius, kurie ilgainiui tampa didele problema?

Mielai valgome sunkų ir perteklinį maistą, o paskui skundžiamės, kad trūksta oro, spaudžia širdį, sutriko virškinimas ir svaigsta galva. Mielai kasdien po valandą dvi sėdime ar gulime prie televizoriaus, o vėliau skundžiamės nugaros, kojų skausmais, nekalbant apie vis dažniau juntamus dieglius širdies plote ir galvos skausmus. Mielai leidžiame laiką namuose, kur ore pilna dulkių, įvairių cheminių aerozolių ar skysčių bei medžiagų dalelių, taip pat iš gatvės atsklindančios taršos, ir net nesiruošiame į mišką, nes jis už pusės ar vieno kilometro, be to, jame yra vabzdžių.

Mielai atsisakome visų aplinkybių, kurios mums gali suteikti visavertiškesnį gyvenimą ir galimybę nuveikti dar daugiau. Iškeitę kiekvieną apatijos minutę į aktyvią minutę, mes laimime trigubai daugiau – nieko nereiškiančią akimirką paverčiame turininga ir naudinga akimirka, sveikatos puoselėjimu ir, negana to, taip investuojame į savo ateitį, į savo sveikatą, nes kiekviena nauda sumuojasi, o kiekviena sveikatai skirta minutė mums dovanoja džiugias ateities akimirkas.

Ir pamirštame, kad viena svarbiausių yra mūsų dvasinė sveikata. Mūsų protinė savijauta. Už lango plytinti pilkuma, sveikatos sutrikimai, neturėjimas tikslo ir apatija sukelia sunkumus mūsų protui. Mus užvaldo nerimas. Nerimas kažką daryti. Tačiau nėra ką. Nėra aplinkybių. Kuo labiau nyrame į apatiją, į nieko neveikimą, tuo labiau didėja mūsų nerimas ir sukelia dar daugiau sveikatos sutrikimų. Ir galiausiai iš to išlipti pasidaro labai sunku. Nes išlipti turime patys, kokios aplinkybės bebūtų. Galime sulaukti pagalbos, tačiau tai tebus pagalba, nes pagrindinį darbą turi atlikti specialistas, mūsų gyvenimo vyriausiasis inžinierius – AŠ pats. Todėl kartais net beprotiškai keistos ir sunkiai įgyvendinamos idėjos tampa itin svarbia varomąja jėga eiti į priekį, kad nereikėtų galvoti apie ateitį. Tiesiog užtenka žinoti, kad ji yra ir mes ją kuriame.