home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė. Žmogui belieka viltis, kad nusileidusi saulė kitą dieną vėl pakils ir vėl jam švies. Tačiau viltis tėra tik viltis.

Redaktoriaus savaitė. Žmogui belieka viltis, kad nusileidusi saulė kitą dieną vėl pakils ir vėl jam švies. Tačiau viltis tėra tik viltis.

Kaip smagu pajusti pirmuosius saulės spindulius, kai jie ne nudegina, o švelniai šildo. Saulės kelias per dangų mums visada žymi konkrečius įvykius gyvenimo kelyje. Puikiai žinome, kad pirmieji saulės spinduliai budina ir kviečia keltis, o aukštai danguje šviečianti saulė praneša apie pusę savo kelio atkarpą – vidurdienį, skirtą pietums, arba tiesiog jau virsmui į antrą dienos pusę. Besileidžianti saulė rodo, jog laikas baigti savo darbus lauke ir ruoštis nakties poilsiui. Viskas taip paprasta!

Štai. Jeigu saulės nėra ir lyja lietus, žinome, kad mūsų gyvenimo kelias šiandien pasikeis – jame nebus nei darbo, nei iškylos ir ilgesnio pasibuvimo lauke. Net jeigu ir išeisime į lauką, tas išėjimas nebus toks malonus ir jaukus kaip šviečiant saulei. Jeigu saulė pakyla žemai, žinome, jog tai – žiema. Vadinasi, bus šalta. Kaitintis prieš saulę – tikrai neverta.

Saulei krypstant į vakarą – prasideda tikros olimpinės varžybos! Jeigu iš ryto viską darome tik palengva įsibėgėdami, tai vakare, norėdami spėti darbus pabaigti iki tamsos, viską darome tiesiog „griūdami“. Lekiam, bėgam, net nežiūrėdami to kainos. Neskaičiuodami, ką iš to skubėjimo sulaužysime, sugadinsime, ką padarysime netinkamai, bet svarbiausia – skubame pasiekti galutinį rezultatą. Kurį neretai, jau kitą dieną, tuo pačiu mieguistu ritmu bandome atitaisyti.

Iš tikrųjų, žmogus niekada nesikeičia. Jis visada išlieka toks pats. Viską pradeda neskubėdamas, nerūpestingai, nes žino, jog laiko turi į valias, tačiau artėjant pabaigai puola į visišką desperaciją ir bando kažkaip spėti viską. O kaip gali spėti, jeigu nesi laiko valdovas? Ir laikas vis tiek baigiasi? Negali spėti. Tenka tikėtis, kad išauš dar viena diena ir viską galėsi pradėti iš pradžių. Viltis – kvailių motina. O ar svarbu, kokia ta motina? Ją vis tiek mylėsime.

Ir visgi dažnai nusiviliame, nes nauja diena yra nauja diena. Nauja diena su nauja saule, nauju oru ir nauja žeme po kojomis. Ar tikrai supjaustytos salotos kitą dieną bus tokios pačios? Kad ir kaip stengtumėmės – ne.

Ne veltui daugelis mūsų stengiamės kuo greičiau užmigti, kad visą dieną kaupęsis nerimas, blogis, kančia, skausmas per naktį liktų tik prisiminimas. Puikiai žinome, jog nauja diena atneša ir naują savijautą, todėl stengiamės, kad toji diena ateitų kuo greičiau.

Patys pripažįstame, kad nauja diena yra visiškai kitokia ir vis tiek tikime, jog kitą dieną galėsime be jokių trukdžių pratęsti tai, ko nepadarėme šiandien. Ar tai yra klaida? Mažų mažiausiai – prarasta galimybė. Prarasta galimybė džiaugtis tuo, ką pasiekėme šiandien. Viską perkeliame į kitą dieną, tikėdamiesi ramiai viską pratęsti, ir taip tęsiam, tęsiam ir tęsiam, ištisai gyvendami rutinoje. Rutinoje, o ne pajusdami išbaigtą kasdienę sėkmę.

Vengiame vieną ar kitą darbą padaryti dienos metu, palikdami vakarui, bet ir vakare niekada nebūna laiko.

Žmonės – keisti ir kartu paprasti padarai. Iš ryto jie leidžia sau daryti ką nori, nes prieš juos – dar ilga diena, kuri niekur nepabėgs. Vidurdienį jie galvoja, kad viskas gerai, nes dar vidurdienis, laiko yra ir nesvarbu, kad jau kažkas vėluoja, kažkas kaupiasi. Vakare, pamatę besileidžiančią saulę, jie puola dirbti, kad tik viską padarytų, ką per visą dieną buvo apleidę. Tačiau laikas nėra žmogaus sąjungininkas, saulė leidžiasi labai sparčiai, todėl daug kas tampa nebeįmanoma.

Iš tikrųjų, saulė nei pagreitėja, nei sulėtėja, bet juda tuo pačiu greičiu! Ji visą laiką juda tuo pačiu greičiu, kaip ir žmogaus gyvenimas. Tačiau žmogus judėjimą pastebi tik kritiniu momentu, kai jam tai yra svarbu. O svarbu jam būna tada, kai ko nors pritrūksta. Daiktų, žmonių ar laiko.

Taip ir kalbant apie santykius. Su pirmais saulės spinduliais žmogus džiaugiasi šiluma, sklindančia iš jam ką tik patekėjusios „saulės“. Jis niekur neskuba ir mėgaujasi kiekviena minute. Atvirai šnekant – ne minute. Laikas čia tampa reliatyvia sąvoka. Jis neegzistuoja. Neegzistuoja nei laikas, nei erdvė. Žmogus niekur neskuba ir nieko nesistengia, nes prieš akis – visas gyvenimas. Saulė ką tik patekėjusi – jis spės visur.

Net vidurdienį žmogus yra ramus. Saulė – danguje. Ji visą laiką ten ir stabiliai vis dar spinduliuoja savo šilumą. Galima ramiai leisti laiką – pasimaitinti, pasnausti. Žmogus sunerimsta tik vakare, kai saulė pradeda leistis.

Štai tada žmogui ir paaiškėja, kad yra laikas ir erdvė – vieta. Tačiau viskas slysta iš rankų. Saulė, ilgą laiką švietusi, rodos, taip ryškiai ir stabiliai, ima šviesti vis silpniau. Erdvėje ir širdyje vis labiau įsigali tamsa. Žmogus tada pradeda daryti viską, kad ši saulė sustotų ir nenusileistų. Kad ji vėl pradėtų šviesti ryškiai, kaip ir anksčiau. Žmogus į ją laido gėlių žiedus, jai meldžiasi, galiausiai laido ir strėles, tikėdamasis, kad šioje saulėje vėl įžiebs ugnį, tačiau saulė nesustoja. Ji keliauja toliau, sėdama ne tik tamsą, bet ir šaltį. Žmogui belieka viltis, kad nusileidusi saulė kitą dieną vėl pakils ir vėl jam švies. Tačiau viltis tėra tik viltis.

Saulė, nusileidusi už horizonto, dažniausiai jau šviečia kitam žmogui, kitame laike ir kitoje erdvėje. Ir netgi po ilgos tamsos, kitą dieną, negali būti tikras, kad ji tau vėl pakils. Kad danguje nebus debesų, nebus karčiomis ašaromis dvelkiančio lietaus, nebus tos trumpos žiemos dienos, kai saulė, tik kraštelį parodžiusi, vėl pradingsta.

Susirūpiname tada, kai netenkame. Kai pamatome, kad viskas baigiasi. Susirūpiname tada, kai jau būna per vėlu, kai vidurdienis tampa ne skanių pietų, o pamažu prasidėjusio virsmo į tamsą žymekliu.

Skyrybos, mirtis, nedarbas ir netgi – abitūra. Tai žodžiai, kurie visada turi nerūpestingą pradžią, rodos, nieko blogo nežadančią vidurdienio rutiną ir sukrečiantį saulėlydį. Po kurio viskas pasikeičia ir niekada nebebūna taip pat. Viskas tampa praeitimi, o neretai – širdgėla. Širdgėla, kad nepadarei visko tada, kai galėjai.

Ir tik auštant dar vienai naujai dienai mes galime suprasti, kad ji – kitokia. Ji turi ir laiką, ir erdvę. Ir tai, ko nepadarei rytą, gali būti užmiršta amžiams. Kiekvienas saulės patekėjimas baigiasi saulėlydžiu, tačiau tik nuo keisto padaro – žmogaus priklauso, ar saulėlydis ateis itin vėlai, esant giedram dangui ir vakaro ramumui, ar dar vidurdienį, šėlstant audroms, žaibams ir dangų aptraukiant debesims. Tik nuo žmogaus priklauso, ką jis bus nuveikęs. Saulė gali aptemti bet kuriuo mūsų begalinio laiko momentu, todėl nereikia stebėtis, kad, ignoruodami rytą, vakarą pasitiksime kur kas anksčiau ir jis bus grėsmingesnis.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close