home Kraštas Apie Kunigiškių Ramybės kalnelio būklę

Apie Kunigiškių Ramybės kalnelio būklę

Jau byrant kolūkinei santvarkai, Kunigiškių aktyvesni žmonės ėmėsi iniciatyvos greta Kunigiškių kaimo esančiose senose kapinėse įrengti Ramybės kalnelį. Buvo surinkta reikiama pinigų suma (apie 700 litų), miškininkai parūpino ąžuolų, o drožėjas meistras Algimantas Sakalauskas už nedidelę sumą sutiko išdrožti iš tų ąžuolų trejetą koplytstulpių: Rūpintojėlį, Didįjį kryžių ir Joną Krikštytoją. Darbas užvirė ir netrukus talkos būdu visi trys koplytstulpiai buvo pastatyti į savo vietas.

              Į Ramybės kalnelio atidarymo iškilmes susirinko apie du šimtai žmonių. Koplytstulpius pašventino tuometinis Prienų parapijos klebonas monsinjoras Juozapas Užupis. Drožėjas Algimantas Sakalauskas buvo pagerbtas ąžuolo lapų vainiku. Iškilmėse dainavo ansamblis, eilėraščius ir kalbas sakė žmonės. Šventė buvo nuoširdi ir prasminga. Senos kapinaitės, tapusios Ramybės kalneliu, labai pagražėjo.

              Balbieriškio seniūnija šią vietą net įtraukė į lankytinų vietų sąrašą ir paskelbė reklaminiame seniūnijos stende.

              Prabėgo beveik trys dešimtmečiai. Ramybės kalnelis liko primirštas ir apleistas. Tiesa, dar kurį laiką seniūnija vis atsiųsdavo žmonių, kad nušienautų kalnelį. Vietos žmonės irgi bent prieš Vėlines patvarkydavo aplinką, uždegdavo žvakelių.

              Jau 2016 metais kalnelio niekas netvarkė – nešienavo. 2017 m. teko raštu ir žodžiu kreiptis į Balbieriškio seniūnę, bet pagalbos nesulaukta.

              2017 metų liepos 27 d. pavyko suorganizuoti nedidelę talkelę, kurioje dalyvavo šeši žmonės. Nušienavome takelį bei aikšteles prie koplytstulpių. Deja, Švento Jono Krikštytojo koplytstulpį radome vėtros nugriautą, įsmigusį į drėgną žemę ir apipuvusį.

              Talkoje šauniai pasidarbavo Algis Mažuolis, Aldona Kursevičienė, Stasys Lingė, dalyvavo Irena Makauskienė, Janina Zenkevičienė ir kiti.

Žinoma, Balbieriškio seniūnija privalėtų pasirūpinti Ramybės kalnelio priežiūra. Na, jeigu ne pati, tai per vietos seniūnaitį ar bendruomenės pirmininką. Tačiau gera pasidžiaugti, kad atsiranda žmonių talkininkų, kuriems rūpi, kad neišnyktų gražūs darbai. Juo labiau miela, kad numatyta prikelti Jono Krikštytojo koplytstulpį – kaip priklauso tikriems krikščionimis.

 

Su pagarba ir dėkingumu Antanas Justinas Vilkas