Vidas Blekaitis: „Birštoniečių charakteris yra šiek tiek aristokratiškas“

Vienu stipriausių Lietuvos žmonių tituluojamas galiūnas Vidas Blekaitis gimė, augo ir gyvena Birštone. Šis kurortinis miestas jam vienas gražiausių Lietuvoje. Pasak sportininko, Birštonas ir jo

apylinkės – rojus aktyvaus poilsio mėgėjams. Čia galima pasivaikščioti gamtoje, šiltuoju metu laiku pasivažinėti dviračiais, pasiirstyti valtimi, paplaukioti vandens dviračiais ar baidarėmis, pamankštinti raumenis miesto parke įrengtais treniruokliais. „Čia labai gražios vietovės, nuostabi gamta, sutvarkyta aplinka. Pats labai mėgstu važinėtis dviračiu, todėl tikrai galiu rekomenduoti minant pedalus pasigrožėti Nemuno pakrante, pušynu, miesto parku“, – pasakoja galiūnas. Birštonas žinomas dėl savo mineralinio vandens šaltinių, kuriuose gausu įvairių naudingų medžiagų. Vidas sako, kad apsilankius Birštone būtina nukeliauti prie kelių mieste veikiančių biuvečių ir paragauti iš jų trykštančio mineralinio vandens. „Biuvetės yra prie sanatorijų. Viena yra prie „Tulpės“, kita – prie „Versmės“, o trečioji – prie „Eglės“ sanatorijos. Ten galima atsigerti natūralaus mineralinio vandens „Vytautas“. Jis yra sūrus, todėl ne visiems patinka. Tačiau man asmeniškai jis labai gardus. Važiuodamas pro šalį dviračiu visada užsuku jo atsigerti. Skanu ir ypač sveika, – tikina galiūnas. – Kai manęs klausia, iš kur aš toks stiprus, kartais net pajuokauju, kad tai dėl šito mineralinio vandens, Birštono gamtos grožio ir oro.“ Keliasdešimt kilometrų nuo Birštono nutolęs Aukštadvaris. Jo apylinkės Vidą taip pat žavi gamta. „Ten nuostabūs vaizdai: kalnai, kalneliai, kalvos, miškai, daug ežerų. Nepaprastas gamtos grožis, kuris ypač atsiskleidžia vasarą. Tai tikrai kurortinės teritorijos statuso vertas kraštas“, – giria vyras.

Gražių žodžių žinomas sportininkas negaili ir pačiam miesteliui. Jis juokauja, kad nors Aukštadvaris yra nedidelis, bet – ilgas. Tuo galima įsitikinti važiuojant pagrindine miestelio gatve. Aukštadvaryje galiūno akį džiugina pūpsantys nedideli namukai, graži bažnyčia, akmenimis grįsta turgaus aikštė. Apie 4 km nuo Aukštadvario, Kalvų miške, yra legendomis apipinta Velnio duobė, kurios dugne telkšo nedidelė pelkė. Pasak vieno padavimo, šioje vietoje senais laikais stovėjo bažnyčia. Kartą pro šalį eidamas praeivis pamatė, kad kunigas ir mergina netinkamai elgiasi, tad palinkėjo jiems prasmegti skradžiai žemėn. Ištarus šiuos žodžius kunigas, mergina ir bažnyčia nugarmėjo žemyn. Sakoma, kad kai duobėje yra vandens, dar ir dabar galima matyti prasmegusios bažnyčios bokštus. Kita legenda pasakoja, kad šioje vietoje į gilią duobę nuriedėjo varpas, vežimu vežtas į Užuguosčio bažnyčią. Esą važiuojant mišku arklių tempiamo vežimo ratas nusmuko ir varpas nusirito žemyn. Užuguosčio bažnyčioje iškėlė kitą varpą. Sakoma, kad jam skambant iš Velnio duobės gilumos pasigirsta ir nugarmėjusio varpo gausmas.

Kaip Vidas Blekaitis apibūdintų savo gimtojo krašto žmones? „Birštono gyventojai yra ypatingi savo charakteriu, tarme. Žmonės iš kitų miestų kartais pasako, kad esame užrietę nosis. Iš tiesų tipiškas birštoniečių charakteris yra šiek tiek aristokratiškas. Manau, kad tai iš dalies susiformavo dėl gamtos nulemtų savitų gyvenimo sąlygų ir būdo, – svarsto galiūnas. – Ir tarmė Birštone ypatinga. Birštonietį atskiriu iš to. Pavyzdžiui, jei žmogus miesto pavadinimą taria trumpai, jis tikrai ne birštonietis. Birštonietis visada sakys: „Byrštonas“.“ Kalbėdamas apie savo krašto kulinarines tradicijas, Vidas prisimena, kad vaikystėje mama kepdavo bandas – seną dzūkišką patiekalą (bulvių tarkiai yra kepami krosnyje ant kopūstlapių). „Ir dabar Nemajūnų kaime, netoli Birštono, viena močiutė kepa bandas. Taip pat labai skanios bandos kepamos Birštono gimnazijoje. Neseniai jų valgiau ir prisiminiau vaikystę. Bandos patiekiamos su daugybe spirgų, riebios. Žinoma, sveikatos požiūriu tai nėra pats geriausias maistas, bet tikrai labai labai skanu“, – šypsosi sportininkas. Birštoniečiai Nemune prisižvejoja įvairiausios žuvies. Vidas pasakoja, kad Birštono apylinkėse gaudomi karšiai, lynai, vėgėlės, šamai, karpiai, lydekos, kuojos ir kitos žuvys. Galiūnas gali pasigirti mokantis labai skaniai paruošti žuvį. Ypač jam patinka rūkyta žuvis. „Visi aplinkui žino, kad savo rūkykloje labai gerai išrūkau įvairią Nemune sugautą žuvį. Tai savotiškas mano hobis, tikrai šį dalyką labai mėgstu“, – pasakoja vyras. Jis dalijasi receptu, kaip skaniai išrūkyti Lietuvos upėse ar ežeruose pagautą žuvį.

Rūkyta žuvis

mėgstama žuvis druska prieskoniai Geriausiai ruošti šviežią, ką tik pagautą žuvį. Ją reikia išdarinėti, nuplauti vandeniu, užpilti dideliu kiekiu druskos (5 kg žuvies reikia 1 kg druskos; 10 kg žuvies – 2 kg druskos ir t. t.) ir palikti pastovėti 10–12 valandų. Paskui druską nuplauti, o žuvį 1,5–2 valandas

mirkyti vandenyje. Išmirkusios žuvies vidų įtrinti mėgstamais prieskoniais. Vidas Blekaitis renkasi specialų prieskonių mišinį, kurio sudėtyje yra juodųjų pipirų, česnakų ir pan. Prieš nešant žuvį į rūkyklą, jos papilvę reikia praskėsti mediniais pagaliukais. Vidas rūkykloje dažniausiai degina obels, alksnio malkas ar juodalksnio pjuvenas, kurios skleidžia geriausią dūmą. Jis pasakoja, kad Birštono apylinkėse populiaru žuvį rūkyti specialiose metalinėse statinėse Žuvis rūkoma tol, kol įgauna gražų tamsoką atspalvį, kai pelekai ir uodega tampa traškūs. Iš rūkyklos išimta žuvis turi pastovėti nuo kelių iki keliolikos valandų. Iš karto galima valgyti tik kietesnes žuvis, tokias kaip karšis.

Dar daugiau įdomios informacijos apie nuostabias Lietuvos vietoves, skanų, tam kraštui būdingą maistą, patiekalų receptus, nuoširdžių ir atvirų žymių žmonių pasakojimų apie savo gimtinę rasite knygoje „Kulinarinės kelionės“ www.virtuvesknyga.lt

Roberta Tracevičiūtė, Knyga „Kulinarinės kelionės“