home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė

Redaktoriaus savaitė

Vasara. Pats nuostabiausias laikas, kai gausiai suvešėjusi gamta mus apdovanoja maloniausiais ir šilčiausiais prisiminimais. Rodos, tiek gyvenime būna šiltų akimirkų, tačiau tos, kurias patiriame ne vasarą, ilgainiui nublanksta. Atmintyje lieka tik šviesa.

 

Na, pavyzdžiui, Kūčių vakaras. Nuostabi šeimos šventė, kuri vyksta prie žvakių šviesos, jaukioje artimųjų kompanijoje, tačiau aplink plyti tamsa. Tamsus, šaltas vakaras. Netgi sidabru žibantis šv. Kalėdų rytas nėra toks šiltas kūnui, koks būna šiltas ir gaivus vasaros vėjas. Vėjas ryte, dieną, vakare. Nesvarbu.

 

Svarbu, kad vasara – tai metų akimirka, kai vėjas tampa draugu, nurengia paskutinius šiltus rūbus ir padeda pajusti save. Kūnu, kuriame leidžiame savo egzistencinę būtį, pajusti ne tik jį dengiančius rūbus, ne tik įvairius gyvenime padedančius ar tiesiog puošiančius niekniekius, bet ir pasaulį. Visas pasaulis aplink mus. Mes galime jausti orą, kuriame gyvename vieną kartą, bet tik vasaros šiluma ir gaivus vėjas leidžia jį pajausti.

 

Kuo labiau slepiamės nuo atšiauraus vėjo, tuo labiau sugeriame šiltą, svajas pažadinantį vėją ir galime drąsiai atsakyti, jog pati nuostabiausia – vasaros šiluma. Neabejotinai – kartu su vėjo atgaiva, taip gražiai iki mūsų atvingiuojančia javų lauko bangomis.

 

O kaip gera, kai taip būna ištisas dienas ar savaites. Ir kaip sunku, kai sulaukiame permainų.

 

Kaip pasidaro nesmagu ir liūdna, kai vietoj kūną gaivinančios šilumos staiga atskrieja šiaurys ir vėl priverčia susisukti į storiausius rūbus. Kaip sunku, kai reikia užsidaryti į kiautą.

 

Ateina permainos. O permainos visada gąsdina. Gąsdina, nes norisi šilto stabilumo. Stabilumo, kurį galime patirti pačią šilčiausią ir, be abejonės, pačią tingiausią (tegul ūkininkai neužpyks) vasarą.

 

Staiga atlėkęs šiaurys praneša tik viena – vėl prasidės kova. Kova už būvį ir už šilumą. Ir tokia kova vyksta bet kur ir bet kada. Jei nenorime pralaimėti.

 

Argi neužsidarome langų atvėsus orui? Argi neuždegame šviesos sutemus? Argi nesiginame užpulti? Argi nesitaikome susipykę? Ir taip gyvenime visur ir visada – lauke, namuose, santykiuose, meilėje, darbe, politikoje...

 

Atšiaurios permainos reikalauja bet kuria kaina judėti į priekį. Nebent manome, jog esame neverti to šilto vėjo ir pasiryžę nusileisti šalčiui.