Redaktoriaus savaitė
Išaušta dar vienas rytas. Dar vienas rytas, kai gatvėse pamažėle automobilių variklių riaumojimas pavirsta tolygiu ir tolimu, tarsi ošiančios jūros, gaudimu, kai vis garsiau suskamba pirmieji pavasario ženklai – į tėviškę sugrįžusių sparnuočių čiulbesys ir čiauškėjimas.
Prie visų namų vėl vėjyje siūbuoja trispalvės. Vėl pasigirsta prieš kelis dešimtmečius skambėjusios dainos. 27 metai, kai būtent taip prisimename savo valstybės posūkius.
Galima pasidžiaugti, kad vis dar paminime, kad į šią šventę skuba ne tik jos dalyviai, bet ir patys miestelėnai, svečiai. Galima pasidžiaugti, kad nors akimirkai žmonės vėl susivienija.
Žinoma, laikai keičiasi. Keičiasi ir situacija. Artimiausiai mūsų valstybės kaimynei rodant ženklus, kad jos išvesta kariuomenė gali bet kada sugrįžti, kaip jau padarė net keliose valstybėse, iškilmingos šventės jau įgauna ir militaristinio prieskonio. Žinoma, negalima sakyti, kad tai blogai. Juk vengdami vagių ar kitokių nusikaltėlių įsirengiame tvirtesnes duris, įsikuriame saugias kaimynystes, samdome apsaugos tarnybas. Tai kvaila būtų tikėtis, kad nuo išorinės agresijos būsim apsaugoti gyvendami be durų, be tvorų ir ginkluoti tik vėliavėlėmis.
Tokiose situacijose ir iškyla kvapą gniaužianti dilema. Kaip morališkai, finansiškai ir logiškai įvertinti ginklavimąsi?
Ar tai noras kariauti? Ar tai žmogiškumo pamynimas? Ar tai valstybinis planas naikinti bet kokios tautos, rasės, skirtingų įsitikinimų žmogų? Taip. Atsakymas į visus klausimus. Tačiau nereikia pamiršti, kad net ir šeimos barniuose nebūna vieno kalto. Ir nebūna tik vienos aplinkybės, sukeliančios konfliktą. Neretai tai būna tik vienintelis būdas sustabdyti didesnį konfliktą.
Reikia pripažinti, kad kokie bebūtume, žinome, jog pats didžiausias nusikaltimas yra žmogžudystė. Bet kokį pavogtą ar sulaužytą daiktą galima pakeisti kitu ar sutaisyti. Deja, žmogus – tokia būtybė, kad bet koks psichologinis ar fizinis sužeidimas išlieka amžiams. Ne istoriniams amžiams, bet iki visatos egzistavimo pabaigos.
Religingi žmonės tiki pomirtiniu gyvenimu, nelabai tikintys – tuo vieninteliu, kurį dabar gyvena. Tačiau bet kuriuo atveju bet koks mūsų sužeidimas egzistuos iki mūsų pasaulio pabaigos, nesvarbu, ar jis tęstųsi iki paskutiniojo teismo dienos, ar iki mūsų mirties. Iki tos akimirkos, kai kiekvienam iš mūsų asmeniškai įvyksta pasaulio pabaiga. Dažnai tikime įvairiomis datomis, įvairiais ženklais, pranašaujančiais pasaulio pabaigą, tačiau retai įvertiname, kad pasaulio pabaiga mus užklumpa mirties patale. Kurio nebijome. Kurio nelaukiame. Tikime įvairių pranašų spėlionėmis, tačiau neįvertiname, jog gamtos išdaigos ar tie patys pražūtingi karai nėra pasaulio pabaiga. Tik gyvenimo sąlygos, prie kurių prisitaikysi arba ne. Išgyvensi arba ne. Pasiruoši arba ne.
Bet kuris žmogus gali būti pranašas, nes gali nesunkiai atspėti, jog ilgiau kaip 110 metų negyvens, mirs nuo ligos arba kokio nors jo kūno veiklos sutrikimo, o po mirties jo kūną priglaus žemė. Tačiau ar galime išpranašauti, kokiomis gyvenimo sąlygomis džiaugsimės ar skųsimės?
Reikia pripažinti, kad gyvenimo sąlygomis turime pasirūpinti patys. Puikiai žinome žodžius „Kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi“. Norime, kad tualete būtų švaru ir kvepėtų tik švara? Sukis kaip nori, bet tą tikrai nešvarų darbą teks nudirbti pačiam. Nori būti sotus? Sukis kaip nori, bet įsidėk ką nors į burną. Nori būti turtingas? Dirbk! Nori būti saugus? Saugokis!
Ar bandėte kada nors pasikloti lovą ant geležinkelio bėgių? Arba vidury žiemos vėsiame kambaryje miegoti neužsikloję? Ne, puikiai suprantate, kad to daryti nevalia, kad reikia save saugoti ir savimi pasirūpinti. O ar leidžiate savo vaikams miegoti lauke?
Suprantame, kad klaidų nepadarysime, suprantame, kad to išmokysime ir savo vaikus, tačiau ar galime būti garantuoti, kad tų klaidų nedarys kaimynas? Ar galime būti įsitikinę, kad kaimynas savo vaikus tokių pačių taisyklių mokys?
Tas, kas turi ginklą, bet kuriuo atveju pamina žmogų, kaip mąstyti gebantį padarą, nes ginklas yra skirtas tik žudyti. Tačiau jeigu tas ginklas gali apsaugoti kitus žmones nuo žudiko rankos, tuomet vėl užklumpa moralinės dvejonės.
Lietuva viduramžiais gelbėjo Vakarus nuo klajoklių iš Rytų, o Rytus – nuo kryžiuočių iš Vakarų. Reikia pripažinti, kad jau daugelį amžių esame tiltas tarp imperijų, tarp skirtingų socialinių bei ekonominių pamatinių principų. Esame ir frontas, kuris visada taps siena tarp galingiausią karinę galią turinčių valstybių. Nereikia tikėtis, kad kas nors saugos mūsų turtą labiau nei savo. Nereikia tikėtis, jog sulauksime didesnės pagalbos vien todėl, kad labai prašysime.
Esame riba, kurią peržengus aukų skaičius visada tik išaugdavo.
Todėl tik visapusiškas rūpestis savo valstybe pateiks mums atsakymą į iškylančius klausimus. Ar norime matyti savo šalį kaip plyną, bombų duobėmis išakėtą fronto lauką, ar kaip tvirtą sieną, kokia Lietuva buvo Vytauto Didžiojo laikais? Ar norime būti greitkelis į kurią nors pusę, ar norime būti siena, sauganti ugnį nuo vandens?
