Redaktoriaus savaitė
Virš galvos pradeda suktis pirmieji šilti pavasario vėjai. Vis dažniau išgirstame plazdenant paukščių sparnus, o į langų stiklus besidaužant iš giliausių sienos tarpelių išlindusias muses. Pavasaris jau čia pat. Ateina naujas gyvenimas, naujas gamtos ciklas.
Darbo, gamtos ir lauko šilumos išsiilgę tautiečiai pamažėle pradeda judėti į žiemos bei pavasario darganų nuniokotus savo arimus. Vos keletas savaičių, gamta, šiluma, saulė atliks visus parengiamuosius darbus, ir vieną dieną viskas, tarsi mostelėjus iliuzionisto lazdele, – sprogs. Sprogs į spalvų ir kvapų jūrą.
Naujas gyvenimas, nauji iššūkiai, nauji darbai, naujos viltys ir kaip ant mielių dygstantis pasitikėjimas savimi. Rodos, reikia tiek nedaug, tik pavasario, ir žmogus visiškai pasikeičia. Ilgai tūnojęs tamsioje oloje, bijojęs žvilgtelėti ne tik į lauką, bet ir į savo šešėlį, staiga jis nusimeta visus žiemos vargus nuo pečių ir atsiduoda bundančios gamtos globai.
Saulė sušildo ne tik laukus, bet ir žmogaus vidų.
Nuo mažumės esame pratę bijoti tamsos ir džiaugtis šviesa, todėl net ir užaugę esame šiek tiek vaikai, besidžiaugiantys kiekvienu šiltu saulės spinduliu, laužančiu žiemos ledus.
Pavasarį ateina noras atgimti, prisikelti, stotis ir eiti. Palikti visas negandas, pykčius, visus nepakenčiamus, tik rūpesčių keliančius aplinkinius ir eiti nauju keliu. Saulės nutviekstu ir naujais žiedais padabintu.
Prie šios atsinaujinimo šventės prisijungti norime visi. Kiekvienas iš mūsų nori mesti šalin tą seną, jau aštriu žiemos kvapu atsiduodantį rūbą ir iki pat kitų speigų žengti drąsiu pasitikėjimo žingsniu. Žengti, kol vėl nebebus kuo džiaugtis, kol visa, ką turėjome, kuo puošėme save, kuo kas rytą drąsinomės, pasidengs stora ir pilka niūrumo marška.
Iš tiesų, tokia yra žmogaus prigimtis, taip jis sukurtas. Toks yra pats protingiausias šios planetos padaras – žmogus. Mąstanti būtybė.
Kartais tenka susimąstyti. Kuo skruzdės gyvenimas prastesnis už žmogaus?
Nuo gimimo skruzdėlė tampa skruzdėlyno kažkurios kategorijos darbininke ir visą savo gyvenimą dirba jai skirtą darbą reikiamu laiku iki pat paskutinio atodūsio. Tuo tarpu žmogus… Žmogus mąsto.
Ne vienas turbūt pamename vaikystę, kai galvodavome, kuo būsime užaugę. Ir jeigu ne kas savaitę, tai bent jau kas metus mūsų darbo idealas visiškai pasikeisdavo. Ir būdami vaikai, ir mokydamiesi mokykloje, ir studijuodami apgalvojome turbūt ne vieną dešimtį profesijų ir pareigų, kuriose įsivaizdavome save iki pat gyvenimo pabaigos. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje. Kasmet žmogų užklumpa pavasaris ir ruduo. Kasmet kyla noras keistis. Žinoma, į gerąją pusę.
Kiek daug tenka nukeliauti gyvenimo keliu, kol surandi tai, ko ieškojai. Tai, kas tavo širdžiai mieliausia…
Ir kiek daug tenka patirti, kol galiausiai supranti, ko ieškojai, o kurios tavo svajonės tebuvo vaikiškas naivumas.
Kiek daug tenka atiduoti, kad suprastum to, ką gauni, vertę…
Kaip gerai, kad yra pavasaris! Tuomet norisi pasikeisti. Būti geresniam. Būti supratingesniam. Savo mintyse tapti šios planetos valdovu. Valdančiu pasaulį aplink save. Pasaulį, kuris tau šypsosi.
Kaip gerai, kad yra tas laiko tarpas, kai viską, kas tau buvo sunku, gali palikti praeityje. Prisikelti ir eiti naujo gamtos ciklo keliu. Kurti naują ateitį, naują save. Ir kartu gaila, kai supranti, jog palikdamas tai, ką turėjai, prarandi galimybę pasiimti visa tai atėjus tamsioms dienoms, kai gamta, gyvybė ir džiaugsmas vėl pasislėps tamsiuose šešėliuose. Kai vėl supranti, jog džiaugsmas baigėsi, o tamsa sugrįžo. Ir viskas, kuo buvai save sušildęs praėjusią žiemą, nutrūko dar pavasarį…
Ir kaip džiugu, kai pavasarį pasitinki ne tik prisikeldamas, bet ir prikeldamas kitus. Paimdamas už rankos ir vesdamasis į ryškiomis spalvomis brėkštantį pavasario rytą.
