Redaktoriaus savaitė
Iki Užgavėnių liko tik trys savaitės. Trys savaitės, ir visos sodybos, mokyklos, įstaigos bei kai kurie butai pakvips blynų bei čirškančių lašinių dūmo kvapu.
Į gatves vėl pasipils būriai persirengėlių, o horizonte nuvilnys tamsūs dūmai, kuriais aukštyn į žvaigždes keliaus sudegintos Morės likučiai. Tai bus ženklas, kad žiema baigia savo kelią metų rate.
Tiesa, nenuspėjami klimato svyravimai ir nepastovios oro sąlygos šiemet dar ne kartą įrodys, kad ne visada verta tikėti papročiais ir nuo seno galiojančiomis tradicijomis. Ir šiemet – už lango žvarbiausiu mėnesiu vadintas vasaris, o kiemuose dažnai telkšo balos. Žiema, lyg nuo kitų darbų trumpai atsiplėšusi, retsykiais įduria geliančia šalčio adata, užsiundo speigą ir, vėl pamiršusi savo darbą, atiduoda šalčio gėrybes saulės spindulių teismui.
Gamta irgi laukia Užgavėnių. Tos akimirkos, kai stiprus atšilimas reikš atlėkusią pavasario pradžią ir su pirmais saulės spinduliais paragins visus, net ir silpniausius daigelius, stiebtis į saulę. Ir rizikuos. Rizikuos, jog čia tik žiema užsimiršusi. Tik laikinai nusukusi akis į šoną. Ir vis dar pasiruošusi durti. Durti ledinio šalčio adata.
Kad tik ne per anksti!
Per anksti. Gerai, kad turime laikrodžius ir galime pasakyti, jog 7 valandą ateiti į darbą – per anksti, o 9 valandą – per vėlu. Gerai, kad turime kalendorius ir galime pasakyti: birželio 31 d. pradėti šaudyti fejerverkus – per anksti, o sausio 2 d. – jau per vėlu. Tačiau gyvybė ir pasaulis nėra taip sudėti, kad turėtų tikslų, lengvai patikrinamą kalendorių ar laikrodį.
Kiek kartų esame sakę „per anksti pasenai“, „per anksti išėjai“?
Taip skubame gyventi, jog viską stengiamės padaryti kuo anksčiau, kuo greičiau ir dažnai patys nepastebime, kaip paskubėję net ir žodį pasakome per anksti. Taigi, niekada nepradedame statyti namo ant dar nesustingusio pamatų betono. Visada laukiame, kol sustings, ir dar apeiname, apžiūrime, paliečiame, ar tikrai visur sustingęs, lygiai sugulęs, ar nėra kur įskilęs, ar nereikia pataisyti, ir tik tada dedame pirmą plytą.
Bet to nedarome kalbėdami.
Mintyse užmaišome pamatų betoną – tai, ką išgirdome, su tuo, ką žinojome, pridedame to, ką girdėję, kaip būna, įpilame savo nuotaikos ir įberiame savo minčių. Viską supilame į kalbai tinkančius rėmus ir net nelaukdami, kol visa tai pasirodys tvirta ir rimta, visai netikrindami, ar viskas kokybiška, iš karto pastatome „namą“. Ne vieną plytą padedame, bet iš karto pastatome visą namą!
O tada laukiame. Kas bus?
Ir kažkodėl jau nebesistebim, kad ant „plaukiojančio“ pamato pastatytas namas tuoj pat pakrypsta, sutrūkinėja, stogas įkrenta vidun ir galiausiai griūdamas namas išžarsto visas plytas. Ir nebesistebim, kai tokio namo savininkas viską palieka likimo valiai ir keliauja toliau, kitų pamatų maišyti. „Mielieji, plytas susirinkit patys, matot, koks aš dosnus“…
Kaip dažnai jau nei sveriam, nei matuojam, ką kalbam. Svarbiausia – tai padaryti pirmam. O netiesą pasakius net nesistengt pasidomėti, kaip visgi yra iš tikrųjų.
Ir čia mintyse, tarp įvairių spalvų prisiminimų debesų, sušmėžuoja vienas lengvas, vieno paprasto prisiminimo debesėlis – „knygose daug kas parašyta, ieškok ir rasi“. Ieškok ir rasi.
