Redaktoriaus savaitė
Viltys, troškimai ir nepamatuotos svajonės. Turbūt taip trumpai galėtume įvardinti ne tik žmogaus laiko tarpsnį iki brandos, bet ir visą likusį gyvenimą iki pat paskutinio atodūsio.
Ko gero, branda tuo ir pasižymi, kad sugriūva viena kita viltis, troškimus tenka koreguoti remiantis proto ir įgyto išsilavinimo taisyklėmis, o nepamatuotos svajonės tiesiog pavirsta gyvenimo rutina ir dažniausiai išgaruoja lyg saldus sapnas.
Žinoma, žmogus yra protinga būtybė, galinti gyventi ne tik realiame, bet ir fantazijų pasaulyje. Reikia pripažinti, kad besisukdami gyvenimo sūkuryje neretai susikuriame iliuzijas ir jomis vadovaujamės, jomis gyvename. Įsivaizduojame, kad geresniu automobiliu važinėjantis kaimynas yra turtingesnis už mus. Tačiau nežinome ir neįvertiname, kad jis važinėja už paskolą įsigytu automobiliu ir jo skola bankui du, o gal ir daugiau kartų viršija jo turtą. Taip susikuriame savo pasaulį, kuriame jaučiamės menki ir biedni šios planetos gyventojai. Patys nelaimingiausi ir, žinoma, patys didžiausi elgetos.
Kaip dažnai, įsigiję tą patį prašmatnesnį automobilį, pasijuntame geresni už kaimynus ir giminaičius? Mūsų automobilis geresnis nei jų! Beje, kišenės bei piniginė taip pat geresnės, nes nebėra kam jų draskyti… nelieka ką į jas dėti. Negana to, nuolat prie rinkos prisitaikantis privatus verslas dažnais atvejais greitai pralobstančius dėl gaunamų didesnių algų darbuotojus po šiokių tokių „pokyčių valdymo sistemoje“ neretai palieka ir prie suskilusios geldos. Štai tada galime ir įvertinti. Kas turi brangų automobilį, o kas turi tai, kas brangiausia – galimybę gyventi.
Reikia pripažinti, šiuolaikinis Tadas Blinda, sumanęs „svietą palyginti“ šiek tiek išprotėtų bandydamas išsiaiškinti, iš ko yra ką paimti, o kas jau niekad nebeturės tiek, kiek prarado…
Visgi, keistai atrodo ir tas fantazijų pasaulis, kuriame užsidariusi lietuvių tauta. Nuolatinio skurdo, nuolatinio nepritekliaus ir nuolatinio nepasitenkinimo pasaulis. Pasaulis, kuriame galioja tik viena taisyklė – kaupti.
Kaupti viską, ką tik galima panešti ar pavežti. Vieni kaupia pinigus, kiti daiktus, treti simpatijas. Tačiau nė vienas iš gyvenančių šiame pasaulyje nieko nenori duoti kitam. Negalima. Gal prireiks pačiam.
Kartais susidaro įspūdis, lyg pagonių ir krikščionių tauta tikėtų senovine graikų mitologija. Pasak senovės Graikijos tikėjimo, mirusieji keliaudavo į niūrią ir grėsmingą požemių karalystę Hadą, kurios vartus saugo trigalvis šuo Cerberis. Tikėta, kad mirusįjį į Hadą atveda dievas Hermis, o siela keliama per požemio upę valtimi, kurią vairuoja keltininkas Charonas. Tiesa, už perkėlimą reikia susimokėti auksu.
Susidaro įspūdis, jog daugelis mūsų tikisi, kad po mirties keliaus į tą patį Hadą ir kuo daugiau per gyvenimą susikraus turtų, tuo didesnė galimybė į keltą patekti be eilės. Panašiai kaip dabar į lėktuvus su „pirmenybės“ bilietu.
Žinoma, graikų mitologijoje tam užtekdavo auksinės monetos po mirusiojo liežuviu. Tačiau čia Lietuva, čia gali būti visko, todėl geriau nerizikuoti ir viską nusinešt anapus.
Keista girdėti, kai skundžiamės, jog esame nuskriausti, jog mūsų niekas neišgirsta ir neklauso. Ir svarbiausia – net nesistengiame ką nors daryti, kad būtų geriau.
Gal todėl, kad per anksti sudaužome savo svajones. Per anksti patikime, jog mūsų troškimai tėra nepamatuotos svajonės, o nepamatuotos svajonės reikalauja sunkaus darbo.
Žinoma, sunkiai dirbus sunku susitaikyti su tuo, kad vėl reikia sunkiai dirbti, tačiau duris į šiltesnius ir mūsų ateitimi besirūpinančius namus atveriame tik stipriai traukdami rankeną. Kaip bebūtų gaila, svajonės pildosi tik tuomet, kai to norime pasiekti patys, o ne tuomet, kai jas apraudame.
