Prienų socialinių paslaugų centro pažintinė-metodinė viešnagė Latvijoje

Šiandien itin dažnai savo kalboje vartojame sąvokas – „komandinis darbas”, „bendradarbiavimas”. Mokslu pagrįstos teorijos pristato esminius komandinio darbo principus, komandos kaip grupės formavimo ir vystymosi stadijas, kurios išryškėja kaip kiekvienos organizacijos vidinė kultūros dalis. Komandinio darbo sėkmė priklauso ne tik nuo komandos narių turimų kompetencijų, žinių ar įgūdžių, bet svarbiausia nuo darnaus kolektyvo. Tarpusavio supratimas, vienas kito pažinimas, gebėjimas palaikyti dialogą sąlygoja organizacijos mikroklimatą, kuris didžiąja dalimi nulemia darbo našumą, kokybę, pasiektus rezultatus. Pažintinės – metodinės ekskursijos, išvykos, kartu praleistas laikas, susitikimai su bendraminčiais, pasidalinant patirtimi, yra vienas iš būdų, kurio dėka yra sustiprinami kolegų ar partnerių tarpusavio ryšiai, bendrumo jausmas, užmezgamas artimesnis kontaktas. Socialinis darbas yra paremtas santykio prasme, todėl pasitikėjimu grįstas ryšio palaikymas tiek su klientu, tiek su kolegomis yra neišvengiamas ir itin svarbus.

Kaip žinia, nuo 2004 metų rugsėjo 27 d. yra švenčiama Lietuvos socialinių darbuotojų diena. Nors šios darbo krypties šaknys dar nėra giliai „įaugusios” į mūsų kultūrą, tačiau vis daugiau dėmesio yra skiriama šios kilnios profesijos žmonėms, kurie tampa savo klientų gyvenimo dalimi. Tad socialinių darbuotojų profesinės šventės proga Prienų rajono savivaldybės socialinių paslaugų centro darbuotojai tradiciškai dalyvavo pažintinėje – metodinėje ekskursijoje, siekdami ne tik geriau pažinti kaimyninę šalį ir pasidalinti gerąja patirtimi su Latvijos Talsu miesto socialinių paslaugų centru, bet tuo pačiu sustiprinti kolegų bendradarbiavimo saitus.

Ankstyvą, rudeniškai žvarbų 2016 m. rugsėjo 23 dienos rytą Centro kolektyvą pasveikino gidė Rasa, kuri jau trečią kartą maloniai sutiko pabūti vienos dienos kelionės palydovė bei padėti geriau pažinti mūsų kaimynus – Latvius bei šio krašto lankytinas vietas. Po ilgos, daugiau kaip penkių valandų migdančios bei supančios kelionės autobusu pirmasis sustojimas įvyko netoli Kuldygos, prie Riežupės smėlio urvų. Gausus išvykos dalyvių būrys buvo pakviestas pasivaikčioti po požeminį 10 metrų gylio smėlio olų labirintą. Keliautojai, neturintys ankštų erdvių baimės, turėjo galimybę tamsiame urve pajusti vyraujančią magišką galią, kvarciniame smėlyje atrasti laimę ir turtus nešantį savo akmenuką. Su žvakėmis rankose keliauti prieš daugelį metų žmonių rankomis iškastu tuneliu buvo ne itin jauku, kadangi po žeme buvo jaučiama vyraujanti žema temperatūra, virš galvos kabojo miegantys paslaptingi šikšnosparniai, o „akį verianti tamsa” šiek tiek baugino bei privertė nesaugiai jaustis. Kaip pasakojo labirintuose lydėjusi gidė, itin baltas ir švarus kvarcinis smėlis prieš daugelį metų buvo naudojamas stiklų gamybai, o šiandien smėlio uolos tarnauja turizmui.

Remiantis sudarytų kelionės planu, antrasis sustojimas buvo numatytas prie vieno iš ilgiausių Europoje esančių senojo plytų tilto per Ventą, nuo kurio atsivėrė plačiausio natūralaus krioklio Europoje visas gamtos grožis bei unikalumas. Šis šniokščiantis krioklys, pavadinimu „Ventos slenkstis”, yra Kuldygos miestelio puošmena bei turistų traukos vieta. Kuldyga įsikūrusi prie Ventos upės, kuri yra tarsi Lietuvos ir Latvijos jungtis. Tuščios akmenimis grįstos Kuldygos senamiesčio gatvės, istoriją menantys pilki pastatai bei „ausyse spengianti” tyla tarsi nukėlė į laiko užmirštą vietovę, kurios gyventojai nežino, ką reiškia skubėti kasdieninių darbų rutinoje. Akivaizdu, jog miestelio gyventojai turi kuo didžiuotis – savo gyvenvietės autentika bei alsuojančia ramybe.

Kelionės metu į Latviją, neužsukti ir neaplankyti žydinčio, žaliuojančio, su Baltijos jūra besiribojančio Ventspilio būtų nuodėminga. Vos tik įvažiavus į Ventspilio teritoriją neįmanoma nepastebėti šio miesto grožio ir išskirtinumo, kadangi čia didelis dėmesys yra skiriamas žydintiems augalams, jų kompozicijoms, gėlių skulptūroms, gamtos ir aplinkos puoselėjimui bei tvarkai palaikyti. Ekskursijos metu įsitikinome, jog, iš tiesų, tai yra šeimoms skirtas miestas, kadangi miesto parkuose ir skveruose gausu vaikams įrengtų žaidimų aikštelių, kuriose galima pramogauti tiek šiltuoju, tiek šaltuoju metų sezonu. Šeimų džiaugsmui veikia vandens pramogų parkas, Ventspilio nuotykių parkas, 58 metrų aukščio slidinėjimo kalva „Lembergo skrybėlė”, į kurią įkopti mums prireikė nemažai fizinių jėgų ir pastangų. Tačiau priimti šį iššūkį buvo tikrai verta, nes nuo pasiektos kalno viršūnės atsivėrė neregėtai įspūdingas reginys kiekvieno akims ir sielai – medžių viršūnėmis nugulęs žaliasis kilimas bei tolumoje su dangumi susiliejanti jūra leido pajusti neišsenkančią gamtos galią ir grožį. Fontanai „Fregata” „Banginis”, „Kopų pušis”, „Laivų stebėtojas”, siaurųjų bėgių geležinkelis bei kiti unikalūs objektai yra Ventspilio puošmena bei originalumo ženklas. Šios išvykos metu taip pat turistų dėmesį patraukė įvairiaspalvės karvutės – skulptūros, kurios yra tarsi Ventspilio vizitinė kortelė. Skirtingo dydžio karvutės yra karvių parado dalyvės, kurios visus metus džiugina miesto svečius, bei nuolat ventspiliečiams primena praėjusius meno renginius. Susitikimas su Ventspilio krantus skalaujančia Baltijos jūra taipogi įvyko, kadangi nenuilstantis bangų ošimas, malonūs vėjo gūsiai bei tyras oras visada priverčia atsipalaiduoti bei pajusti vidinę harmonija su savimi, su savo esybe. Tuo tarpu Ventspilio turgaus aikštėje skambančių varpų melodija bei laikrodžio dūžiai miesto gyventojams ir svečiams priminė skubančio laiko tėkmę. Pažintinė išvyka nepastebimai artėjo į pabaigą…

Direktorės sveikinimo žodis Socialinių darbuotojų dienos proga, parodytas dėmesys vieni kitiems, nuoširdus bendravimas bei malonios staigmenos tarsi vainikavo šios dienos kelionę. Nors buvo jaučiamas nuovargis, tačiau kiekvieno ekskursijos dalyvio šypsena ir švytinčios akys atspindėjo pozityvius jausmus, nes savo patyriminį bagažą papildėme dar viena turininga gyvenimo diena. Ventspilį palikome su tamsa ir tikėjimu, jog čia dar būtinai sugrįšime, tačiau tikrai ne vieni, bet su mums artimiausiais žmonėmis – vaikais ar anūkais.

 Prienų rajono savivaldybės socialinių paslaugų centro

vaikų dienos centro socialinė darbuotoja

Ž. Simanavičienė