Redaktoriaus savaitė
Kaip smagu jausti vėją! Kaip smagu jausti, kai aplink mus besikaupiantį nusistovėjusį ir jau ne kaži kokiais prancūziškais kvepalais atsiduodantį aromatą nupučia vėjo gaiva. Kaip smagu jausti, kad aplink mus – vėl gaivus, grynas, galima sakyti, net skaidrus kaip stiklas oras. Taip ir norisi maudytis vėjo jūroje, šokinėti per gūsių bangas. Gaila, kad tas vėjas lauke stovint sielą šildo vos keletą mėnesių per metus.
Tačiau vėjas iš tikrųjų šildo ir rudenį. Išsigandę kaip baisiausio velnio sąskaitų už šildymą, butų gyventojai skuba susidraugauti su elektriniu vėju.
Iš prekybos centrų įvairių formų ir spalvų šildytuvai spalvingose dėžėse, tarsi ištikus mazuto blokadai, keliauja į tamsoje šimtais langų žėrinčius namus.
Et, koks baisus ta šaltis sėdint namuose ir nieko neveikiant. Nors imk ir supakavęs į spalvingą dėžę kokį nors mokslininką, teigiantį, kad klimatas šyla, išsiųsk į Antarktidą… drugelių gaudyt.
Deja, teks tenkintis tuo mažu vėjeliu, pučiančiu iš kažkur ten… žemiau nugaros, ir viltis, jog įvairių politinių verslininkų pažadai mums numauti tik vienerias kelnes vietoj dvejų – išsipildys.
O ruduo jau veržiasi per visus plyšius. Štai eini lauku – vėsu, auksiniai lapai šiugžda virš galvos. Įeini į namus – pati jau su žieminiais kailiniais ir pirštinėm kalena dantimis. „Repetuoja vaidinimui prieš bendradarbius“, – bandai įtikinti save optimistiškai ir pakniopstomis leki į prekybos centrą pasišildyti. Bent čia šiluma nemokama.
O prekybos centruose – irgi ruduo. Žvakių fabrikėlis, matosi, be darbo nestovėjo ištisus metus. Žvakės stikliniuose, agurkams raugti tinkamuose stiklainiuose net paletėmis kraunamos. Kur čia spėsi tiek išpakuoti! Akcijos, atrakcijos, siurprizai ir akių muilinimas čia nebūtini. Prieš „linksmąją“ lapkričio pirmąją tinka viskas. Perkama irgi viskas.
Pažiūrėjus į tūkstančius stiklainiuose „užraugtų“ žvakių, mintyse išnyra kažkur girdėta frazė „degsite pragaro liepsnose“.
Taip. Ko gero, ir fejerverkų pardavėjai rastų nišą „visų šventųjų“ versle. Ryškiaspalvės, prieš Naujųjų metų naktį iš parduotuvių nešamos sprogmenų dėžės galėtų pasipuošti nuotaikinga reklama: „Padaryk dovaną artimam. Lapkričio pirmosios proga palaidotą artimąjį kremuok per keletą sekundžių!“.
Ruduo. Kaip dažnai šildome tai, kam šilumos jau nebereikia. Ir kaip lengvai sušaldome tuos, kuriems šiluma sprūsta iš suglebusių rankų.
Mariname gyvuosius, kad po jų mirties galėtume jais pasirūpinti.
Mariname ir savo jausmus.
Norime pamiršti verkdami. Norime pamiršti prisimindami. Norime pamiršti pakeisdami kažkuo kitu. Tik tam, kad galėtume savo skausmą vėl išgyventi. Tik kitu laiku, kitoje vietoje. Ir vėl gedėti. Gedėti to, kas nerūpėjo, kol buvo mūsų rankose.
