Redaktoriaus savaitė
10 000 metų prieš mūsų erą. Atrodo, keletas žodžių, arabiškų skaitmenų, o prieš akis jau išdygsta ilgaplaukis, grėsmingomis iltimis pasipuošęs mamutas, įvairiausi sunkiai ištariamais vardais pavadinti dinozaurai ir tokia menka būtybė – Homo sapiens.
Tiesa, „homo“ paskutinį dešimtmetį vis labiau linksniuojamas ta reikšme, kurią išgirdę daugelis archeologų, istorikų ir Hipokrato priesaiką davusių bei žmonijos istoriją kūrusių mokslininkų karstuose turbūt ne šiaip sau apsiverstų, bet pradėtų vartytis ventiliatoriaus menčių apsisukimo greičiu. Menkas mokslinis žodelis, privertęs tą pačią, taip subtiliai ir sunkiai evoliucionavusią žmoniją susipriešinti.
Ar žmonijos evoliucija tikrai buvo sunki?
Į šį klausimą, ko gero, galėtume atsakyti tik vėl atsivertę istorijos vadovėlius, vėl, kaip tie mūsų numylėti ir nubučiuoti penktokėliai, pradėję nagrinėti, kaip akmeninį kauptuką pakeitė žalvarinis. Taip. Žmonija nukeliavo labai tolimą kelią. Tačiau netgi šiandien neretai susimąstome, ar gyvename geriau už pirmykštį žmogų, ar viskas – tik blogėja?
Per visą evoliuciją žmonija didino savo protines ir technologines galias. Kiekviena idėja patobulindavo ir kartu palengvindavo buitį, o kiekvienas patobulinimas leisdavo atsirasti dar geresnėms idėjoms. Taip sukūrėme įrenginius, galinčius mūsų gyvenimą padaryti ne tik patogų, bet ir lengvabūdišką. Užuot dieną ar dvi tykoję pasaloje, kaip pirmieji mūsų planetos žmonės, dėl smulkaus gabalėlio mėsos, dabar galime nuėję keletą žingsnių iki parduotuvės parsinešti dar ir gardų pyragą. Net nesusimąstydami, kad ką tik suvalgytas gardžiai iškeptas karbonadas nebaigė savo medžiagų skaidymo kelionės mūsų anatominio proceso grandinėje.
Pažvelkime į Afriką. Ten galime pabandyti įsivaizduoti, kaip atrodė pirmųjų planetos žmonių egzistencija. Nudriskę įvairių kultūrinių pluoštų skuteliai, vos dengiantys tai, ką Adomas ir Ieva net nesistengė Rojuje slėpti, šiaudinės, reklamines nuotraukas iš brangių poilsio vietų primenančios trobelės ir, žinoma, čiabuviai. Be dantų, suluošinti ir ypač lengvi. Tai, ką europiečiai vadina liga, Afrikoje yra gyvybė. Per odą lengvai suskaičiuojami vaikščiojančio čiabuvio kaulai – požymis, kad jis dar sugeba prasimanyti maisto. Nesugebėjimas to padaryti dažniausiai jau būna paslėptas didelio spiečiaus musių.
Tada iš naujo susimąstai. Ką žmonijai davė jos evoliucija?
Grįžkime į Afriką. Ir apsižvalgykime. Kokius XXI amžiaus požymius pamatysite tarp pirmykštėje santvarkoje gyvenančių žmonių? Ko gero, jūsų pažįstamo iš kurios nors Europos valstybės nešiotus marškinius, įvairiai buityje panaudojamas gėrimų skardines – Vakarų pasaulio šiukšles bei ginklus. Ginklus, kuriais čiabuviai nesaugo savęs. Jie rodo jais savo valdžią.
Valdžia. Saldus žodis, kuris niekada neevoliucionavo. Jis niekada nepasikeitė. Jis visada asocijavosi su įvairiomis žmonijai bereikšmėmis asmeninėmis ambicijomis, reiškiančiomis vėliavas ir kraują. Besiliejantį, stingstantį ir užmarštin skęstantį kraują.
XXI amžius – daugybė tūkstančių metų, kurie mus pavertė protingomis būtybėmis. Daugybė tūkstančių metų, per kuriuos iš dulkių lovos ir žvaigždėto dangaus lubų pakilome iki save gerbiančių ir, svarbiausia, mylinčių Homo sapiens. Ir tūkstančiai metų, per kuriuos žmonija už savo evoliuciją sumokėjo savo krauju.
Valdžiai reikia paklusti, nes tai – valdžia. Nepaklusę jai – priešai. Bet valdžia, kuriai nenori paklusti, – taip pat priešas. Neverta skaičiuoti, kiek dėl šitos elementarios ir vos ne Nobelio premijos vertos formulės žmonija prarado savęs. Kiek žmonių tapo plėšrūnais, medžiojančiais žmones, kiek žmonių buvo sumedžiota.
Vis dažniau atrandamos masinės kapavietės, sunkiai protu suvokiami vienos ar kitos šalies vadovų sprendimai atskleidžia, kad nesame ta bekraštės visatos civilizacija, kuri gali egzistuoti tik kurdama. Galime egzistuoti, tik bandydami ant svetimo pastatyti naują.
Prasidėjo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų maratonas. Ar džiaugiamės? Ar galime sakyti, kad netgi šia smulkios valstybės istorijos atkarpėle pateisiname protėvių lūkesčius ir toliau tobulėjame? Laikas parodys?
Ne, neparodys. Jis jau rodo.
Valdžios istorija sutampa su žmonijos evoliucijos istorija. Stipriausioji valdžia savo gausiomis jėgomis siekia nuolatinės egzistencijos, silpnesnioji valdžia ieško sąjungininkų, tačiau radusi jų pasistengia sunkią akimirką pasinaudoti iškovotomis galiomis ir tapti stipriausiąja valdžia – pamindama ne tik silpnesniųjų, bet ir sąjungininkų darbus. Amžina kova už būvį. Ir šioje kovoje liejamas ne valdžios kraujas, o tų, kurie žengia žmonijos evoliucijos taku. Gerindami savo ir artimųjų buitį.
Nesutinkate kartu su valdžia prasimanyti turto iš kitų – bus prasimanyta iš jūsų. Užburtas ratas. Niekad nesustojantis ir niekad neevoliucionuojantis.
